Steponas Kolupaila

Steponas Kolupaila (1892 09 14 - 1964 04 09) Maskvos Matavimo Institutą baigė 1915 m. ir kaip hidrologas jame dirbo iki 1920 m. Grįžęs į Lietuvą ėmėsi organizuoti hidrometrinį darbą – 1920-1921 m. Valstybinių Įrengimų Komitete buvo hidrometrinės dalies vedėjas, 1921-1925 m. dėstė Dotnuvos žemės ūkio technikume, 1923-1930 m. vadovavo Aukštojoje Fredoje veikusiam Plentų ir vandens kelių valdybos Hidrometriniam biurui.

Į Technikos fakulteto Hidrotechnikos katedrą Kolupaila 1922 m. birželio 19 d. buvo pakviestas dirbti privatdocento pareigose. 1923 m. liepos 1 d. jis tapo docentu, 1926 m. gegužės 1 d. – ekstraordinariniu profesoriumi, bet ordinariniu profesoriumi buvo paskirtas tik 1940 m. sausio 1 d. Kolupaila nuo 1933 m. rugsėjo 1 d. iki emigracijos 1944 m. vadovavo Hidrotechnikos katedrai, kuri 1940 m. rudenį buvo pavadinta Hidrologijos ir hidraulikos katedra. Pirmuoju sovietmečiu jis buvo Statybos fakulteto dekanu (1940 rugsėjo 1 d. – 1941 m. liepos 11 d.).

Kolupaila rašė  mokslines studijos ir populiarius veikalus. Paminėtini Lietuvos hidrografija (1924), Nemuno ties Kaunu 1877-1925 m. matavimai (1925), Hidrometriniai darbai Lietuvoje (1927), Nemuno matavimai Smalininkuose 1811-1930 metais (1929), Mūsų vandens keliai (1933), Nevėžis (1936), 20 kelionių po Kauno apskritį (1937), Nemunas (1940, pakartotas 1950), vadovėlis Hidrometrija, t. 1-2 (1939-1940).

Kolupaila 1944-1948 m. gyveno Vokietijoje, kur įsteigė Aukštuosius technikos kursus ir jiems vadovavo, kartu dėstė Jungtinių Tautų pagalbos ir atkūrimo administracijos (UNRRA) universitete Miunchene. Ten išleido vadovėlį Hidraulika (1946). Išvykęs į JAV, 1948-1963 m. dėstė Notre Dame universitete, kur dirbdamas parengė Bibliography of hydrometry (1961).