Pratarmė

100 veidų galerija

100 asmenybių pasirinkimą lėmė Lietuvos universiteto šimtmečio jubiliejinė sukaktis. Tai simbolinis skaičius, daugiau ženklinantis progą ir ne visada liudijantis svorį Universiteto istorijoje. Visgi reikia pabrėžti, jog buvo atrinkti pagrindiniai Universiteto kūrėjai ir jo tradicijos puoselėtojai. 100 yra talpus skaičius, todėl jame atsirado vietos ir jauniesiems, kurie savo kūrybinį kelią pradėjo tik Universiteto saulėlydyje.

VDU Bibliotekos leidinių fondą atvėrus

Parodos tikslas yra supažindinti visuomenę su šiandien VDU bibliotekoje saugomu senojo Universiteto paveldu bei atskleisti jo mastą ir turtingumą. Ši aplinkybė išbalansuoja tolygų Universiteto žmonių pristatymą. Į šimtuką nepateko dalis svarbių Medicinos, Technikos, Evangelikų teologijos ir Matematikos-gamtos fakultetų profesorių, nes VDU bibliotekoje šiandien jų paveldo nėra ir nebuvo siekta kryptingai jį surasti.

Matematikos-gamtos fakulteto paveldo eksponavimą šioje parodoje nulėmė tai, jog po universitetų jungtuvių dabar VDU Žemės ūkio akademijos biblioteka integruota ir yra organiška VDU bibliotekos dalis. Tuo tarpu Humanitarinio, Teologijos-filosofijos ar Teisių fakultetų paveldas buvo kaupiamas ir turtinamas nuo pat VDU atsikūrimo ir tai leido išryškinti kai kurių mažiau žinomų šių fakultetų žmonių kūrybą.

Senojo universiteto kūrėjų palikimas biblioteką pasiekė įvairiais keliais. Kauno apskrities viešoji ir Kauno technologijos universiteto bibliotekos dovanojo perteklinius egzempliorius. Stambios kolekcijos atkeliavo iš už Atlanto. Tai Broniaus Kviklio asmeninė biblioteka (1993 m.) ir šv. Kazimiero kongregacijos vienuolyno Čikagoje biblioteka (2014 m.). Parodai svarbių leidinių buvo iš Australijos atplaukusioje Vlado Jakučio bibliotekoje. Taip pat išskirtinos Leono Gudaičio ir Alfonso Svarinsko asmeninės bibliotekos, Lino Brogos leidinių kolekcija. Nedidelė dalis parodai aktualių spaudinių buvo paimti iš Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros bibliotekos.

Universiteto kūrėjų pėdsakais sekant

Parodoje daugiausia eksponuojamos knygos, kurias jų autoriai rašė dirbdami tarpukario Universitete. Visgi didesnė jų dalis savo tyrimus tęsė jau nedirbdami Universitete. Vieni liko dirbti Universiteto „įpėdiniuose“ Kaune, kiti įsiliejo į Vilniaus universitetą ar Mokslų akademiją, treti sunkesnėmis sąlygomis plėtojo kūrybą dipukų stovyklose, vėliau Vakarų Europoje ir Jungtinėse Valstijose. Kai kurie tęsė ir užbaigė pradėtus tyrimus, kai kurie atsispirdavo nuo Universitete gvildentų temų ir, naudodami ten sukauptą įdirbį, pasirinkdavo naujas tyrimų kryptis.

Ši paroda yra apie Universiteto žmones ir jų kūrybą, tad tokioje perspektyvoje 1944 ar 1950 m. įvykiai, svarbūs Universiteto, kaip institucijos, istorijai, nėra esminiai. Todėl parodoje neišvengiamai buvo peržengtos šios datos, o dalies eksponuojamų autorių kūrybinių gijų sekimas buvo gerokai ištęstas.Dėl šios priežasties parodoje galima tikėtis išvysti ir sąlyginai naujus leidinius, kurių vieną kitą dar tikrai galima atrasti ir šiandienos knygynų erdvėse.

Didelis dėmesys skirtas eksponuojamų spaudinių informacinei vertei. Pateikiama kuo pilnesnė antraštinio puslapio informacija, įžanga ar įvadas, turinys, buvusių savininkų ženklai. Dažnai knygų viršeliai neišlikę, nes jos jau tarpukaryje būdavo įrišamos. Jei viršeliai išlikę, bet jie neturi meninės vertės ir jų informaciniai duomenys yra tapatūs antraštiniam puslapiui, tuomet jie buvo praleisti. Eksponuojami tik tie viršeliai, kurie savo verte skiriasi nuo antraštinio puslapio.

Generacijų pynės

Šioje parodoje pristatomus Universiteto kūrėjus ir jo tradicijos puoselėtojus galima sąlygiškai skirstyti į tris kartas. Pirmajai priklausytų tautinio atgimimo veteranai (gimę 1860–1874 m.), kurie įsijungė į Universiteto kūrimo darbą jau turėdami didelį kultūrinį ir socialinį kapitalą. Jų vaidmuo buvo ypač svarbus pirmajame universiteto raidos dešimtmetyje.

Iš keturiolikos šioje parodoje eksponuojamų šiai kartai priskirtinų kultūrininkų galima išskirti Joną Jablonskį (Universiteto įkūrimo metu buvo 62 metų amžiaus), ir visą eilę šeštąją dešimtį pradėjusių: Petrą Leoną (58), Alfonsą Moravskį (54), Juozą Tumą-Vaižgantą (53), Povilą Jakubėną (52), Vincą Čepinskį (50), Pranciškų Petrą Būčį (50), Juozapą Skvirecką (49). Du iš čia paminėtų buvo rektoriai ir nesutaikomi ideologiniai priešininkai, aktyviai viešai diskutavę dėl Universiteto vizijos jam steigiantis – tai teologas P. Būčys (1924–1925 m. m.) ir fizikas V. Čepinskis (1923–1924 ir 1929–1933 m. m.).

Antrajai kartai priklauso didžioji dalis šios parodos veikėjų, gimusių 1877–1899 m. laikotarpiu.Iš šešiasdešimties parodoje sutilpusių atstovų išskirtinos kelios asmenybės, dalyvavusios Universiteto steigime arba tuoj po to įsijungusios į jo veiklą. Tai penktąją gyvenimo dešimtį skaičiavę Jonas šimoliūnas (44), Augustinas Janulaitis (44), Kazimieras Vasiliauskas (43), Kazimieras Būga (43), Mykolas Römeris (42), Jonas Yčas (42), Vincas Krėvė-Mickevičius (40), Tadas Ivanauskas (40); ir šiek tiek jaunesni kolegos – Mykolas Biržiška (39), Pranas Kuraitis (39), Vladimiras Šilkarskis (38), Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė (37), Albinas Rimka (36), Stasys Šalkauskis (36), Ignas Končius (36), Paulius Galaunė (32), Vladas Lašas (30), Steponas Kolupaila (30), Petras Šalčius (29), Kazys Pakštas (29), Vincas Mykolaitis Putinas (29), Balys Sruoga (26), Povilas Brazdžiūnas (25). Iš šios kartos atstovų prie Universiteto vairo stovėjo humanitarijos elito žmonės – Mykolas Biržiška (1926–1927 m. m.), Mykolas Römeris (1927–1928 ir 1933–1939 m. m.) ir Stasys Šalkauskis (1939– 1940 m. m.).

Trečiajai kartai, sudarančiai beveik trečdalį šios parodos dalyvių, priklauso gimę po 1899 m. Dėl savo jauno amžiaus jie į Universiteto „statybą“ įsijungė vėliau ir tik karo metais keletas iš jų įsiliejo į vadovaujančias struktūras. Paminėtini Pranas Skardžius (įdarbintas 1925 m., kai jam buvo 30), Juozas Jakštas (1932 m. – 30), Jonas Grinius (1929 m. – 27), Antanas Salys (1930 m. – 28), Jurgis Baltrušaitis (1933 m. – 30), Juozas Ambrazevičius-Brazaitis (1933 m. – 30), Antanas Rukša (1939 m. – 39), Jonas Puzinas (1934 m. – 29), Petras Jonikas (1937 m. – 31), Adolfas Šapoka (1932 m. – 26), Juozas Kupčinskas (1933 m. – 27), Juozas Meškauskas (1933 m. – 27), Stasys Yla (1935 m. – 27), Zenonas Ivinskis (1933 m. – 25), Antanas Maceina (1935 m. – 27), Vincas Maciūnas (1941 m. – 31).

Lietuvos universiteto tradicijos istorijoje šios kartos žmonės svarbūs tuo, jog universitetinės patirtys ir ten atsiradę moksliniai polinkiai lydėjo juos visą gyvenimą. Pastebėtina, jog iš čia išvardintų trečios kartos asmenybių tik vienas jų po 1944 m. liko Lietuvoje ir dauguma priklausė humanitarinei sferai. Parodoje liko „nuskriausta“ ta kartos dalis, kuri mokslinę brandą pasiekė Lietuvoje. Taip nutiko todėl, kad VDU biblioteka turtinga išeivijos palikimu ir turi sukaupusi tik nedidelę sovietmečio tiksliųjų ir taikomųjų mokslų paveldo dalį.

Pažymėtina ir tai, jog Universitetas tapo Lietuvos bajorų integracijos į moderniąją lietuvių tautą terpe. Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, Vincas Čepinskis, Mykolas Römeris, Alfonsas Moravskis, Stasys Šalkauskis ir Tadas Ivanauskas jau buvo žinomi lietuviškoje visuomenėje iki darbo Universitete pradžios. Tuo tarpu Silvestras Grinkevičius, Vladimiras Šilkarskis, Merkelis Račkauskas, Steponas Kolupaila ir Vladimiras Stankevičius (Vladas Stanka) įsijungė į lietuviškos kultūros kūrimą įsidarbindami Universitete. Kai kurie iš jų tik čia išmoko ar prisiminė lietuvių kalbą. Lietuvos žydai Universitete sudarė didelę studentų dalį, bet jų įsitraukimas į personalo gretas nebuvo ženklus. Iš šios parodos dalyvių išskirtini Chaimas Nachmanas Šapira, Simonas Bieliackinas ir Izidorius (Icikas) Kisinas.

Universiteto tarptautiškumo ženklai

Atskirai paminėtini užsieniečiai, atvažiavę dirbti į Kauną. Jie skirstytini į dvi grupes – tie, kurie atvyko jau turėdami kūrybinį kapitalą ir tie, kuriems Universitetas sukūrė sąlygas pradėti savo kūrybinį kelią. Prie pirmųjų priskirtinas Ivanas Lappo (darbinimosi Universitete metu jam buvo 64), Simonas Bieliackinas (48), Aleksandras Jaščenko (47), Levas Karsavinas (46), Vosylius Sezemanas (39). Antrajai grupei priskirtini Gottlieb Studerus (35), Konstantinas Regelis (32), Victor Jungfer (32), Otto Volk (30), Ján Beblavý (29), Juozas Eretas (26), Martin Lings (26), Alfred Senn (23). Kai kurie iš jų įsitvirtino Lietuvoje ir pasiliko arba išvyko tik prasidėjus karui, kiti paviešėdavo keletą metų ir keliaudavo toliau.