Biblioteka formaliai pradėjo veikti 1923 m. sausio 1 d., bet jau ir iki tol ryškėjo leidinių komplektacijos užuomazgos, studentai turėjo galimybę naudotis kaupiamais rinkiniais. 1923–1944 m. bibliotekai vadovavo Vaclovas Biržiška.
Bibliotekos leidinių fondo apimties augimas, interesas kurti nacionalinę bibliografiją ir mėginimas tapti nedideliu tiriamuoju centru sietini būtent su V. Biržiškos asmenybe. Jo pastangomis prie bibliotekos veikė Bibliografijos institutas, bibliografavęs Lietuvoje leidžiamus leidinius.
Biblioteka palaikė mainų ryšius su pagrindinėmis pasaulio bibliotekomis bei supirkdavo ar dovanų gaudavo asmenines knygų ir rankraščių kolekcijas. Glaudūs ryšiai su užsienio akademiniais partneriais nenutrūko per visą gyvavimo laikotarpį – buvo siunčiami leidiniai į daugiau nei 100 pasaulio aukštųjų mokyklų ir kitų mokslo institucijų.
Per pirmąjį bibliotekos gyvavimo dešimtmetį kasmet knygų pagausėdavo maždaug 9 tūkst. tomų, per antrąjį – iki 15 tūkst. 1941 m. bibliotekoje (kartu su fakultetų bibliotekomis) buvo per 300 tūkst. knygų, apie 3000 žemėlapių, 13 tūkstančių laiškų ir kitos rankraštinės medžiagos. 1943 m. Bibliotekos leidinių fondas galėjo siekti apie 380 tūkst. tomų knygų.