Juozas Eretas

Joseph Ehret / Juozas Eretas (1896 10 18 – 1984 03 19) Friburgo universitetą baigė 1918 m. gruodį. Jau tada jis įsitraukė į lietuvių propagandos veiklą. Jis 1919 m. spalį apsigyveno Lietuvoje, kur dirbo užsienio reikalų ministerijoje, 1920-1922 m. vadovavo „Eltai“. Ryškiausias J. Ereto įnašas į lietuviško klausimo propagavimą – dviem kalbomis išleistas La Lituanie: passé, présent, avenir (1919) ir Litauen in Vergangenheit, Gegenwart und Zukunft (1919). Paminėtina tuo pat metu pasirodžiusi jo disertacija Das Jesuitentheater zu Freiburg in der Schweiz (1921). 

1920 m. J. Eretas pradėjo dirbti Aukštųjų kursų Humanitariniame skyriuje, kur dėstė vokiečių literatūrą. 1922 m. gegužės 22 d. jis buvo pakviestas į Teologijos-filosofijos fakulteto Visuotinės literatūros katedrą dirbti docento pareigose, o nuo rugsėjo 1 d. tapo ekstraordinariniu profesoriumi. Valdžios ir Bažnyčios konfliktas, kurios scena tapo teologijos-filosofijos fakultetas, lėmė J. Ereto universitetinės karjeros byrėjimą. 1931 m. rugsėjo 1 d. jis liko be darbo, spalio 23 d. Teologijos-filosofijos fakultete paskirtas dirbti privatdocentu, tačiau be katedrinės afiliacijos, o 1932 m. spalio 1 d. buvo degraduotas į Visuotinės literatūros istorijos katedros vyresniojo asistento pareigas.

Šios pareigos buvo visiškas kontrastas kitoms J. Ereto veikloms: jis redagavo Teologijos-filosofijos fakulteto žurnalą Athenaeum, buvo Lietuvių katalikų mokslo akademijos vicepirmininkas, 1936 m. gavo akademiko vardą. 1940 m. liepos mėn. J. Eretas liko be darbo ir apsigyveno žmonos gimtinėje Suvalkijoje, iš kur pabėgo į Vokietiją. Paragavęs tenykščio lagerio, 1941 m. kovo mėn. pasiekė Šveicariją, kur iki pensijos dirbo Bazelio gimnazijoje.

Lietuvos katalikiškos kūrybos visumoje J. Ereto veikalai išsiskiria mąstymo laisve ir gyvumu. Ryškiausią pėdsaką paliko biografistikoje - Beethoveno jaunystė (1927), Heinrichas Seuse (1929), Jonas Tauleris iš Strassburgo (1930), Meister Eckehartas iš Hochheimo (1930), Jaunasis Goethe (1932), Jonas Wolfgangas Goethe (1933), Frederikas Ozanamas (1934), nebaigtos studijos apie Rėzą fragmentai, skelbti Atheneum (1937, 1938), Stasys Šalkauskis (1960), Kazys Pakštas (1970, 2002), Valančiaus šviesa už marių: Pranciškaus Juro ir jo bendrininkų gyvenimas bei veikla (1980). Dėstomo kurso medžiaga buvo pradėta leisti veikale Vokiečių literatūros istorija, d.1 (1931).

Ispanijos pilietinio karo akivaizdoje užėmė pro-frankistinę poziciją ir ją išreiškė korespondencijose iš šios šalies, kurios buvo išleistos kaip Strategija ties Madridu (1939). 

Gyvendamas Lietuvoje ir Šveicarijoje J. Eretas svarstė įvairius krikščioniškos kultūros klausimus - Katalikai ir mokslas (1935), Quid de nocte? (1936), Krikščionis ir kultūra (1964), Tremtis – prakeikimas ar uždavinys? (1963), Išeivijos klausimais (1964), Tremties lietuvis idėjų sūkuryje (1965), Dvi generacijos mūsų krikščioniškosios kultūros tarnyboje (1972).

Gyvendamas Šveicarijoje J. Eretas įsitraukė į Baltijos šalių laisvės propagavimą. Jis rašė į lietuvių spaudą ir rengė brošiūras. Tai Mažosios tautos ir valstybės: jų reikšmė Europai (1965), Baltisches Schicksal (1970), Vom Adam der Europäer (1971, angl. 1979), Die vergessenen Balten (1973; isp. ir angl. 1974, pranc. 1975), Blick in die Zeit (1978), Vom Imperialismus und Messianismus der Russen (1983; angl. 1984).

Svarbesni mažesnės apimties J. Ereto kūriniai surinkti rinkinyje Kultūra. Mokslas. Religija (2006).