Lietuvos universiteto kūrėjų palikimo pėdsakais

Martin Lings

Martin Lings

Martin Lings / Abū Bakr Sirāj ad-Dīn (1909 01 24 – 2005 05 12) 1934 m. Oxfordo Magdalenos koledže gavo bakalauro laipsnį, tačiau akademinę karjerą nusprendė pradėti Lietuvoje. 1935 m. sausio 15 d. jis pradėjo dėstyti VDU Humanitarinių mokslų fakulteto Germanų kalbų ir literatūrų katedroje  lektoriaus pareigose. Čia jis dirbo iki 1937 m. rugsėjo, o po metų pertraukos vėl grįžo į Kauną 1938/39 mokslo metams.

Dėstydamas Lietuvoje jis parašė dviejų dalių anglų kalbos vadovėlį su dėstytojo knyga - The Lithuanians‘ book of English (1936-1937), A teatcher’s companion to the Lithuanians’ book of English (1937). Dalyvavo rengiant lietuvių dainų rinkinio Old Lithuanian songs vertimą į anglų kalbą. Po įgytos patirties Kaune, M. Lings 1939-1952 m. dirbo Kairo universitete, po to grįžo į Londoną, kur dirbo Britų muziejuje, o vėliau Britų bibliotekoje, kur specializavosi islamo rankraščių ir spaudinių srityje.

Dar dirbdamas Lietuvoje M. Lingsas domėjosi tradicionalistine religijos samprata ir pradėjo sistemingai gilintis į islamo dvasinę tradiciją, ypač sufizmą. Ši kryptis vėliau tapo esmine jo brandžiosios kūrybos ašimi ir nulėmė savitą metafizinį požiūrį į religiją, simbolį ir pažinimą. Šias idėjas jis nuosekliausiai išplėtojo veikaluose The Book of Certainty: The Sufi Doctrine of Faith, Vision and Gnosis (1952), What is Sufism (1975)  ir Symbol & Archetype: A Study of the Meaning of Existence (1991), kuriuose sufizmo doktrina interpretuojama kaip universalus pažinimo ir prasmės šaltinis. Tradicinės islamo pasaulėžiūros sintezę literatūrine forma jis pateikė pranašo Muhammado biografijoje Muhammad: His Life Based on the Earliest Sources (1983), tapusioje viena skaitomiausių tradicinės islamo sīros interpretacijų anglų kalba. Greta islamo studijų M. Lingsas plėtojo ir Šekspyro kūrybos interpretacijas: veikale The Secret of Shakespeare (1966), vėliau perdirbtame ir išplėstame knygoje The Sacred Art of Shakespeare: To Take Upon Us the Mystery of Things (1984), jis Šekspyro dramas aiškino kaip sakralinio meno formą, akcentuodamas jų simbolinę ir metafizinę struktūrą.