Vaclovas Biržiška

Vaclovas Biržiška (1884 12 02 - 1956 01 02) Peterburgo universiteto Teisės fakultetą baigė 1909 m. ir iki karo vertėsi advokato praktika Vilniuje bei Šiauliuose. Lietuvių visuomenėje nuo 1906 m. buvo žinomas kaip kairiųjų pažiūrų visuomenininkas, bibliografas ir kultūros istorikas. 1914-1917 m. tarnavo Rusijos kariuomenėje, 1918 m. buvo suimtas bolševikų ir, anot jo paties versijos, sušaudymo išvengė dėl to, kad 1919 m. sausio mėn. pasirinko Švietimo komisaro postą sovietinės Lietuvos ir Baltarusijos vyriausybėje. Po bolševikų išvarymo iš Vilniaus V. Biržiška liko ten, 1920 m. persikėlė į Kauną, Čia penkis metus dėstė teisę Aukštuosiuose karininkų kursuose ir Karo mokykloje Kaune. Lietuvos universitete kuriantis Teisių fakultetui, 1922 m. rugpjūčio 16 d. į jį buvo pakviestas kaip administracinės teisės docentas, 1924 m. birželio 1 d. tapo ekstraordinariniu, o 1930 m. balandžio 1 d. – ordinariniu profesoriumi. V. Biržiška du kartus buvo Teisių fakulteto dekanu – pirmą kartą Kaune 1933-1935 m., o antrą –  Vilniuje 1940-1941 m.

Visgi didžioji V. Biržiškos aistra buvo bibliotekininkystė ir bibliografija, o svarbiausi kūriniai – Lietuvos universiteto biblioteka ir retrospektyvinė Lietuvos bibliografija. Pirmuoju bibliotekos vedėju jis tapo 1923 m. sausio 1 d. ir šias pareigas ėjo iki emigracijos 1944 m. vasarą. Tuomet universiteto bibliotekoje, kuri jau porą dešimtmečių de facto buvo nacionalinė biblioteka, galėjo būti apie 357 tūkst. tomų spaudinių. 1940-1944 m. jam teko būti ir sulietuvinto Vilniaus universiteto bibliotekos vedėju. Karo metais dėstytojavimą Vytauto Didžiojo universitete V. Biržiška atnaujino jau ne kaip teisėtyrininkas, o kaip bibliotekininkystės meistras – 1941 m. gruodžio 1 d. Filosofijos fakultete buvo įsteigta jo vadovaujama Bibliologijos katedra.

Masyvi spaudinių rinkimo veikla susipynė su poreikiu aprašyti lituanistiką. Einamąją bibliografiją V. Biržiška pradėjo fiksuoti privačiai leistose Knygose (1922-1924) ir po pertraukos, užsigarantavus universiteto užnugarį, - Bibliografijos žiniose (1928-1944). Retrospektyvinė Lietuvių bibliografija, apimanti visą lituanistiką už 1547-1910 m., leista kaip Knygų žurnalo tomai (1924, 1926, 1929, 1935, 1939). Ši bibliografija atrodo painiai ir traktuotina kaip kontrolinis sąrašas, nes kiekviename tome skelbti masyvūs papildymai. Emigracijoje V. Biržiška parengė antrąjį šios bibliografijos leidimą, bet išeivijoje nerasta lėšų tokio masyvaus darbo paskelbimui. II pasaulinio karo metais buvo pradėtas ruošti bio-bibliografinis žinynas, šešiuose tomuose turėjęs bibliografijoje išdėstytą medžiagą sugrupuoti pagal autorius, apie kuriuos pradėtos rašyti plačios bibliografijos. Šis veikalas žmonos Aleksandros garbei buvo pavadintas „Aleksandrynu“. Jau po autoriaus mirties, 1960-1965 m. buvo išspausdinti tik trys tomai (kitų medžiaga pražuvo), apėmę rašytojus iki spaudos draudimo. Sukaupta medžiaga leido parengti populiarų Lietuvių rašytojų kalendorių (1946). Su bibliografijos projektu siejosi slapyvardžių rekonstrukcija - Lietuviškieji slapyvardžiai ir slapyvardės (1943), o emigracijoje buvo parengta patikslinta lietuvių išeivijos spaudos bibliografija - Lithuanian publications in the United States, 1874-1910, kuri išleista tik 1994 m.

Jau nuo 1907 m.Vaclovas Biržiška buvo nedidelių tyrimų ir archyvinės medžiagos skelbimo meistras. 1921 m. jis  dalyvavo archyvalijų žurnalo Mūsų senovė įsteigime. Dėl lėšų stokos ši iniciatyva jau kitais metais užgeso. Besikaupiantis Universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius prašėsi paviešinimo ir V. Biržiška atnaujino jo leidimą 1937 m.: per tris metus iki uždarymo pats gausiai publikavo šaltinius. Nuo 1920 m. būdavo leidžiami jo paties straipsnių rinkiniai - Z przeszłości i teraźniejszości (1920), Lietuviškų knygų istorijos bruožai (1930), Iš mūsų laikraščių praeities (1932), Senųjų lietuviškų knygų istorijos dvitomis (1953 ir 1957), Praeities pabiros (1960) bei Knygotyros darbai (1998). Mokslinių stažuočių rezultatas buvo trims dešimtmečiams po mirties praėjus išleista studija Lietuvos studentai užsienio universitetuose XIV–XVIII amžiais (1987).

Vaclovas Biržiška yra svarbiausias Lietuvos enciklopedistas. Jis inicijavo Lietuviškosios enciklopedijos leidimą, kūrė jos schemą, redagavo ir į vieną vietą būrė visą kūrybinį šalies potencialą. Šio grandiozinio darbo rezultatas buvo devyni enciklopedijos tomai ir pusė dešimtojo (1933-1944). Išeivijoje V. Biržiška dalyvavo atnaujinant enciklopedijos leidimą – 1953-1954 m. jis buvo pirmųjų trijų Lietuvių enciklopedijos tomų vyriausias redaktorius.