Ignas Končius (1886 07 31 - 1975 02 19) Peterburgo universiteto Fizikos-matematikos fakulteto Fizikos skyrių baigė 1913 m. Karo metus praleido Rusijoje, grįžęs į Lietuvą nuo 1921 dėstė Dotnuvos žemės ūkio ir miškų mokykloje, 1924-1926 – Dotnuvos žemės ūkio akademijoje, 1926-1927 m. – Aukštuosiuose karininkų kursuose. Tuo metu parašė Meteorologiją (1924), fizikos terminų žodyną (paskelbtas Švietimo darbe 1924 m.), Ūkininko dangų (1925) ir pradėjo reikštis kaip etnografas – kartu su V. Ruokiu parašė Palangos kraštą (1925). Išvertė W. Schoenicheno Gyvybės fiziką (1924) ir R. Lommelio Darbo ir gyvybės jėgų fiziką (1929).
Į Lietuvos universiteto Matematikos-gamtos fakulteto Fizikos katedrą dirbti docento pareigose pakviestas 1926 m. rugsėjo 1 d. 1931 m. spalio 1 d. jis tapo Fizikos katedros vedėju, o 1933 m. sausio 1 d. gavo ekstraordinarinio profesoriaus titulą. Dirbdamas Universitete parengė leidinius 50 fizikos praktikos darbų (1928), Fizikos paskaitas, d. 1-3 (1927–28), Eksperimentinės fizikos paskaitas (1939).
Plėtojo kraštotyros tyrinėjimus – rengė studiją Žemaičių kryžių ir koplytėlių statistika, kurią skelbė žurnaluose Soter (1931, 1933, 1934, 1936–38) ir Gimtasai kraštas (1943). Kartu su K. Avižoniu ir S. Kolupaila parašė 20 kelionių po Kauno apskritį (1937).
1939 m. lapkričio – 1940 m. sausio mėn. I. Končius vadovavo Stepono Batoro universiteto likvidavimui ir buvo steigiamo lietuviškojo Vilniaus universiteto valdytojas. Matematikos gamtos fakultetui išsikėlus į Vilnių, liko Kaune ir 1940 m. rugsėjo 1 d. pradėjo dirbti naujai įkurtoje Technologijos fakulteto Fizikos katedroje, kurios vedėju tapo 1941 m. rugpjūčio 1 d.
Karo išvakarėse buvo suimtas ir pirmomis karo dienomis vos išvengė mirties. 1944 m. vasarą I. Končius pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. persikėlė į JAV ir iki 1961 m. dirbo Bostono Tuftso universiteto Fizikinių tyrimų laboratorijoje. Išeivijoje parašė etnografines knygas - Žemaičio šnekos (1961), Žemaičių kryžiai ir koplytėlės (1965). Paliko savo atsiminimus Mano eitasis kelias (2001, 2016).