Lietuvos universiteto kūrėjų palikimo pėdsakais

Juozas Gabrys

Juozas Gabrys (1897 05 24 - 1963 07 07) Pirmojo pasaulinio karo metais studijavo kelininkystę Maskvoje, buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę ir tapo karo inžinieriumi. 1919-1925 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, 1927 m. baigė Lietuvos universitetą. Tai atvėrė kelią karjerai Susisiekimo ministerijoje, bet kartu siekė eiti ir dėstytojo keliu.

J. Gabrys 1928 m. spalio 1 d. tapo Technikos fakulteto Tiltų katedros jaunesniuoju asistentu. Netrukus parengė fundamentalią 3 dalių studiją Sauskeliai (1930-1931), bet universitetinės karjeros laipteliais lipo lėtokai. Vyresniuoju asistentu Gabrys paskirtas 1933 m., disertaciją Betoninės ir gelžbetoninės trijų, šarnyrų arkos parengė 1937 m., bet ją tik kitais metais apgynė Latvijos universiteto Inžinerijos fakultete (hektografuotai išleista rusų kalba). Daktaro laipsnis iš pradžių (1939 m. rugpjūčio 1 d.) leido dirbti tik privatdocento pozicijoje, bet 1940 m. liepos 1 d. J. Gabrys tapo docentu.

Po sovietų įvykdytos universiteto reformos jis tapo naujai įsteigto Statybos fakulteto prodekanu, o lapkričio 10 d. Kelių katedros vedėju ir profesoriumi. Tuo metu pasirodė stambesnė jo studija Modernios kelių konstrukcijos ir jų taikymas Lietuvoje. Vokiečių okupacijos pradžioje, atsiteisiant su sovietmečio universiteto vadovybe, J. Gabrys 1941 m. rugpjūčio 1 d. degraduotas į docento poziciją, bet katedros vadovu išliko. Po to sekė „reabilitacija“ - 1942 m. rugsėjo 1 d. jis nominuotas ekstraordinariniu profesoriumi.

1944 m. vasarą J. Gabrys pasitraukė į Vokietiją, kur 1946-1948 m. dėstė Jungtinių Tautų pagalbos ir atkūrimo administracijos (UNRRA) universitete Miunchene. 1949 m. išvyko į JAV, kur toliau dėstė Masačusetso ir Daytono universitetuose.