Augustinas Janulaitis

Augustinas Janulaitis (1878 03 31 - 1950 05 22) 1896-1900 m. laikotarpiu studijavo Maskvos universiteto Teisių fakultete, tačiau studijas nutraukė įkalinimas Liepojoje už lietuviškos spaudos platinimą. Pavykus pabėgti, kurį laiką A. Janulaitis gyveno Prūsijoje, Londone, Šveicarijoje. Rizika grįžti į Lietuvą buvo lemtinga, 1906 m. A. Janulaitis buvo suimtas, tačiau po beveik metus trukusio įkalinimo pamažu grįžo į legalaus gyvenimo rėmus. 1907 m. jis baigė teisės studijas Maskvoje, įsidarbino advokatu Vilniuje ir sustabdė dešimtmetį trukusią plačią socialistinę veiklą. Okupacinė vokiečių valdžia A. Janulaitį pašalino iš Vilniaus - 1916-1917 m. jam teko gyventi Čersko karo belaisvių stovykloje.

Aukštojo mokslo struktūrų steigtis A. Janulaičiui suteikė progą akademizuoti istorijos interesus, kurių pėdsakai ryškiai matėsi Lietuvių mokslo draugijos publikacijose. Akademinį kapitalą sukrovė nedidelės studijos ir dalyvavimas lietuviškų vadovėlių rašymo procese - Lietuvos visuomenės ir teisės istorija (1916, 1920).

1918 m. dalyvavo Vilniaus universiteto steigime bei įkuriant Aukštuosius kursus, kuriuose vadovavo Teisių skyriui. Steigiant universitetą, 1922 m. vasario 16 d. A. Janulaitis tapo branduolio nariu ir gavo Lietuvos teisės istorijos ordinarinio profesoriaus titulą.

Nuo 1924 m. rugsėjo 1 iki 1925 m. gegužės 15 d. buvo Vyriausiojo Lietuvos tribunolo pirmininku, šiuo laikotarpiu Universitete nedirbo. 1935 m. spalio 14 d. A. Janulaitis tapo Teisių fakulteto dekanu ir juo dar metus buvo, kai fakultetas1940 m. sausyje buvo iškeltas į Vilnių. Papildomai dėstė Kauno aukštuosiuose karininkų kursuose ir Dotnuvos žemės ūkio akademijoje.  

Tarpukario Lietuvoje A. Janulaitis reiškėsi kaip bene produktyviausias istorikas. Iš gausaus palikimo išskirtina 1863-1864 m. sukilimas (1921), 1863 m. sukilimo veikėjai Lietuvoje (1921), Kunigai ir 1831 m. revoliucija Lietuvoje (1923), Žydai Lietuvoje (1923), Vyriausiasis Lietuvos Tribunolas XVI–XVIII amž. (1927), Imperijos rūmų teismas (1495–1806) (1927), Užnemunė po Prūsais (1795–1807) (1928), Enėjas Silvius Piccolomini bei Jeronimas Pragiškis ir jų žinios apie Lietuvą XIV/XV amž. (1928), Napoleono teisynas (1930), Juodieji broliai Kražiuose (1823) (1930), Kiprijonas Juozas Zabitis-Nezabitauskas (1931), Ignas Danilavičius Lietuvos bei jos teisės istorikas (1932), Žemaičiai ir bažnytinis seimas Konstancijoj (1414-1418) (1932), Lietuvos bajorai ir jų seimeliai XIX amž. (1936), Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis (1940, išleista 1998). Iš A. Janulaičio rankraštinio palikimo minėtini paskaitų konspektai Lietuvos istorija (1924 ir 1928-1929), Lietuvos teisės istorija (1927 ir 1933), sovietmečiu buvo paskelbtas Kazimiero teisynas (1967) ir Mikalojus Akelaitis (1969), taip pat rinktinė Praeitis ir jos tyrimo rūpesčiai (1989).