Augustinas Janulaitis

Augustinas Janulaitis (1878 03 31 - 1950 05 22) 1896-1900 m. studijavo Maskvos universiteto Teisių fakultete, tačiau studijas nutraukė įkalinimas Liepojoje už lietuviškos spaudos platinimą. Pavykus pabėgti, kurį laiką gyveno Prūsijoje, Londone, Šveicarijoje. A. Janulaitis surizikavo grįžti į Lietuvą, bet 1906 m. buvo suimtas. Po beveik metus trukusio įkalinimo pamažu jis grįžo į legalaus gyvenimo rėmus. A. Janulaitis 1907 m. baigė teisės studijas Maskvoje, įsidarbino advokatu Vilniuje ir sustabdė dešimtmetį trukusią socialistinę veiklą. Okupacinė vokiečių valdžia A. Janulaitį pašalino iš Vilniaus - 1916-1917 m. jam teko gyventi Čersko karo belaisvių stovykloje.

Aukštojo mokslo struktūrų steigtis A. Janulaičiui suteikė progą akademizuoti istorijos interesus, kurių pėdsakai ryškiai matėsi Lietuvių mokslo draugijos publikacijose. Tai Valstiečiai ir 1831 m. revoliucija Lietuvoje (1910), Kun. Liudvikas Adomas Jucevičius (1910), Valstiečių sukilimas XVIII a. Lietuvoje (1910), Simanas Daukantas (1913), vadovėlis Lietuvos visuomenės ir teisės istorija (1916, 1920). 

A. Janulaitis 1918 m. dalyvavo Vilniaus universiteto steigime. Persikėlęs į Kauną jis taip pat dalyvavo įkuriant Aukštuosius kursus, kuriuose vadovavo Teisių skyriui. Steigiant universitetą, 1922 m. vasario 16 d. A. Janulaitis tapo branduolio nariu ir gavo Lietuvos teisės istorijos ordinarinio profesoriaus titulą.

Nuo 1924 m. rugsėjo 1 iki 1925 m. gegužės 15 d. buvo Vyriausiojo Lietuvos tribunolo pirmininku, šiuo laikotarpiu Universitete nedirbo. 1935 m. spalio 14 d. A. Janulaitis tapo Teisių fakulteto dekanu ir juo dar metus buvo, kai fakultetas1940 m. sausyje buvo iškeltas į Vilnių. Papildomai dėstė Kauno aukštuosiuose karininkų kursuose ir Dotnuvos žemės ūkio akademijoje. Redagavo Teisių fakulteto organą Teisių fakulteto darbai (1924-1939). Prasidėjus naujai sovietų okupacijai A. Janulaitis 1944-1946 m. buvo Kauno universiteto Istorijos-filologijos fakulteto dekanas ir vadovavo universiteto bibliotekai. 

Tarpukario Lietuvoje A. Janulaitis reiškėsi kaip bene produktyviausias istorikas. Iš gausaus palikimo išskirtina 1863-1864 m. sukilimas (1921), 1863 m. sukilimo veikėjai Lietuvoje (1921), Kunigai ir 1831 m. revoliucija Lietuvoje (1923), Žydai Lietuvoje (1923), Vyriausiasis Lietuvos Tribunolas XVI–XVIII amž. (1927), Imperijos rūmų teismas (1495–1806) (1927), Užnemunė po Prūsais (1795–1807) (1928), Enėjas Silvius Piccolomini bei Jeronimas Pragiškis ir jų žinios apie Lietuvą XIV/XV amž. (1928), Napoleono teisynas (1930), Juodieji broliai Kražiuose (1823) (1930), Kiprijonas Juozas Zabitis-Nezabitauskas (1931), Ignas Danilavičius Lietuvos bei jos teisės istorikas (1932), Žemaičiai ir bažnytinis seimas Konstancijoj (1414-1418) (1932), Lietuvos bajorai ir jų seimeliai XIX amž. (1936). Studentai išleido jo paskaitų konspektus Lietuvos istorija (1924 ir 1928-1929), Lietuvos teisės istorija (1927 ir 1933).

Liko nepublikuotos monografijos Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis (1940, išleista 1998) ir Mikalojus Akelaitis (išleista1969). Sigitas Jegelevičius patengė jo kūrybos rinktinę Praeitis ir jos tyrimo rūpesčiai (1989).

A. Janulaitis nemažai vertė. Išskirtini Eugenijaus Romerio Baudžiava Lietuva (1901), Karlo Markso ir Fridricho Engelso Komunistų manifestas (1904), Adoldo Nowaczynskio Karo dievas: Napoleono epizodas žiemą 1812–siais metais (1923), Karlo Kautskio Seimas ir demokratija (1923), Rudolfo von Jheringo Kova del teisės (1923), Ludwigo Gumplowicziaus Sociologijos pagrindai (1923).