Jonas Pranas Aleksa

Jonas Pranas Aleksa (1879 12 - 1955 04 22) 1900-1907 m. laikotarpiu Maskvos universitete studijavo agronomiją ir sociologiją, tačiau dėl įsitraukimo į politinę veiklą ir ją lydėjusių įkalinimų, studijų nebaigė. Karas sutrukdė baigti agronomijos studijas ir Varšuvos aukštojoje žemės ūkio mokykloje, kur studijavo 1914-1915 m.

Praktinę žemės ūkio vadybos patirtį J. P. Aleksa sukaupė dirbdamas žemės ūkio draugijose Gardino ir Mogiliovo gubernijose bei karo metais – Voroneže. Nuo 1918 m. jis plačiai įsitraukė į įvairių agronominių draugijų ir politinę veiklą, o 1920-1923 ir 1926-1935 m. buvo žemės ūkio ministras. Ministro karjerą nutraukė Suvalkijos ūkininkų streikas – režimas pasinaudojo proga pašalinti perdėm savarankišką ministrą.

Vadovavimas žemės ūkio reformai ir vystymui netrukdė intensyviai kūrybinei veiklai, kurios ryškiausios išraiškos yra Kiaulių auginimas ir kiaulių ūkis (1919), Lietuvos šios dienos žemės ūkis ir jo ateitis (1924), Lietuvių tautos likimo klausimu, t. 1-2 (1925-1933), Lietuvos ūkininkai ir Lietuvos valstybė (1926), Kuriuo keliu eisime? (1927), Ūkininkiškos visuomenės sudarymo klausimu Lietuvoje (1929).

J. P. Aleksa 1925 m. rugsėjo 1 d. buvo pakviestas dirbti docentu į Teisių fakultetą, Politinės ekonomijos katedrą. Darbas ministro poste kuriam laikui buvo sustabdęs dėstytojo karjerą (nuo 1928 m. sausio 1 iki 1929 m. rugsėjo 1 d.), tačiau vėliau, Teisių fakultetui išsikėlus į Vilnių, dėstytojo karjera buvo tęsiama. Ten 1940-1942 m. parengta neskelbta dvitomė studija Žemės ūkio ekonomika.

Gyvenimo saulėlydis buvo tragiškas – visas pirmasis sovietmetis prabėgo kalėjime, dalis nacių okupacijos – gestapo priežiūroje Berlyne, 1945 m. vasara - kalėjime Vilniuje, o 1948 m. ištiko tremtis į Krasnojarsko kraštą.