Vladas Jurgutis (1885 11 05 - 1966 01 09) 1906 m. baigė Žemaičių kunigų seminariją, mokslus tęsė Dvasinėje katalikų akademijoje Peterburge, kurią baigė 1910 m. Taip pat studijavo Miuncheno universiteto Valstybės ūkio fakultete ir čia studijas baigė 1913 m. Vėliau dėstė Saratovo ir Žemaičių katalikų seminarijose (1916-1920 m.).
Nuo 1919 m. V. Jurgutis aktyviai įsitraukė į politiką – buvo vienas krikščionių demokratų vadovų, o 1920-1922 m. ėjo užsienio reikalų ministro pareigas. 1922 m. rudenį pasitraukė iš partijos, paliko ministro postą ir perėjo dirbti į finansų sferą - 1922-1929 m. buvo Lietuvos banko valdytoju.
Progresuojantį tolimą nuo Katalikų bažnyčios visuomeninės doktrinos vainikavo pasitraukimas iš kunigystės 1925 m. Tuo pat metu V. Jurgutis pradėjo karjerą Lietuvos universitete – 1925 m. rugsėjo 1 d. Teisių fakultete pradėjo vadovauti Finansų mokslo katedrai ekstraordinarinio profesoriaus pareigose.
Ordinariniu profesoriumi tapo 1938 m. kovo 15 d. Iš kūrybinio palikimo išliko studentų stenografuotos paskaitos Pinigai, bankai, kreditas (1930 ir 1934), Finansų mokslo paskaitų užrašai (1932), Ekonominių mokslų pagrindai (1938), Lietuvos finansų istorija. Atskiromis knygomis išėjo autoriaus minties brandą atskleidžiantys Finansų mokslo pagrindai (1938), Pinigai (1938), Bankai (1940).
Teisių fakultetą perkėlus į Vilnių ir jį perskėlus į Teisių bei Ekonomikos, V. Jurgutis pastarajame pradėjo vadovauti Finansų katedrai, o 1941-1943 m. buvo Ekonomikos fakulteto dekanu. 1941-1942 m. kartu buvo ir Generaliniu ūkio tarėju, o 1942-1943 m. laikotarpiu vadovavo Mokslų akademijai.
Kaip vienas iš lietuvių inteligentijos įkaitų, 1943 m. kovo mėn. buvo išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Sugrąžintas į Lietuvą V. Jurgutis 1945-1946 m. buvo Vilniaus universiteto Finansų ir kredito katedros vedėju, bet buvo pašalintas iš valstybinio darbo sferos. Socialinę ir finansinę gyvenimo paramą užtikrino artimieji, nes tik 1957 m., jau būdamas garbaus amžiaus, pradėjo gauti pensijos išmokas.