Vladimiras Stankevičius
Vladimiras Stankevičius (1884 11 16 - 1968 12 25) Peterburgo universiteto Teisės fakultetą baigė 1908 m. ir liko jame dėstyti baudžiamąją teisę. Prasidėjus karui dėstė Peterburgo karo inžinierių mokykloje. 1917 m. V. Stankevičius įsitraukė į Rusijos revoliuciją ir buvo Aleksandro Kerenskio kabineto viršininkas, Laikinosios vyriausybės komisaras Šiaurės fronte, per Spalio perversmą vadovavo junkeriams, ginantiems Žiemos rūmus. Bolševikams laimėjus liko rinktis emigracijos kelią – V. Stankevičius 1918 m. grįžo į Lietuvą, tačiau jau 1919 m. atsidūrė Ukrainoje, po to Vokietijoje. Šį audringą jo gyvenimo laikotarpį liudija Воспоминания, 1914-1919 г. (1920). Gyvendamas Berlyne ir aktyviai dalyvaudamas rusų emigrantų gyvenime, išleido Судьбы народов России (1921), Россия и Германия (1922), На Великом Севере (1923), Менделеев (1923, lietuviškai 1940).
Stankevičius 1923 m. rugsėjo 1 d. pradėjo docento darbą Teisių fakulteto Baudžiamosios teisės katedroje, kuri per 1930 m. universiteto reformą buvo pavadinta Baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso katedra. V. Stankevičius ne tik dirbo universitete, bet ir sėkmingai vertėsi advokato praktika. 1934-1935 m. buvo gynėju plačiai nuskambėjusioje Neumanno-Sasso byloje. Susidūręs su visuomenės ir studentų panieka V. Stankevičius 1935 m. rugsėjo 1 d. iš universiteto pasitraukė.
Universitetinio darbo pėdsakas buvo nedidelis - Baudžiamoji teisė: paskaitos (1925) ir Baudžiamosios teisės istorijos pamatiniai bruožai (1932). Tuo metu jis įžengė į istoriosofiją ir šios temos veikalus spausdino keliomis kalbomis: Pasaulinės istorijos dinamika (1934) ir Динамика мировой истории (1934), Pasaulinio ūkio dinamika (1936) ir Dynamik der Weltwirtschaft (1937), Der stern vom Morgenlande (1937), Didelės ir mažos valstybės (1938) ir The big and small states (1947).
1939 m. lapkričio 16 d. V. Stankevičius buvo pakviestas į Teisių fakulteto Baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso katedrą eiti ekstraordinarinio profesoriaus pareigas. Po pusantro mėnesio persikėlė į lietuvišką Vilniaus universitetą ir ėjo profesoriaus pareigas bei tapo Baudžiamosios teisės katedros vedėju. Į Vokietiją emigravo 1944 m. jau pasivadinęs Vladas Stanka.
Buvo vienas Pabaltijo universiteto Hamburge steigėjų, Lietuvių skyriaus rektorius, 1948-1949 m. šio universiteto prezidentas. Jį uždarius išleido The Baltic university in figures and pictures, 1946-1949 (1949). 1949 m. V. Stanka išvyko į JAV, dirbo Kongreso bibliotekoje, parašė Institutions of the USSR active in Arctic research and employment (1963).