Izidorius Tamošaitis

Izidorius Tamošaitis (1889 08 12 - 1943 02 06) 1912 m. baigė Kauno kunigų seminariją ir buvo įšventintas kunigu. 1916 m. baigė Dvasinę katalikų akademiją Peterburge, po to 1916-1920 m. studijavo Fribūro universitete, kur gavo filosofijos daktaro laipsnį už disertaciją Das erkenntnistheoretische Problem in der Philosophie Vladimir Solowiev.

Grįžęs į Lietuvą iki 1924 m. dėstė Kauno kunigų seminarijoje. I. Tamošaitis 1923 m. sausio 1 d. pakviestas dirbti docentu į Humanitarinių mokslų fakulteto Filosofijos katedrą, 1924 m. gegužės 30 d. jam suteiktas ekstraordinarinio profesoriaus titulas, kuris 1930 m. birželio 1 d. pakeistas į ordinarinio.

1940 m. sausio mėn. Humanitarinių mokslų fakultetą  perkėlus į Vilniaus universitetą, toliau jame dėstė, bet vasarą iš universiteto buvo pašalintas, kaip vienas ryškiausių tautininkų ideologų. 1941 m. birželio mėn. jis buvo įkalintas Rešotų lageryje, kur ir mirė.

Iš I. Tamošaičio stambesnių studijų paminėtini paskaitų konspektai Logika (1925), Įvadas į filosofiją (1926), Bendroji psichologija (1927), straipsniai Metafizika ir jos atskiri mokslai (1925), Trejopas žinojimas (1930). Kai kurie straipsniai buvo perspausdinti rinkinyje Rinktiniai filosofiniai raštai (2010).