Jonas Vabalas Gudaitis

Jonas Vabalas‑Gudaitis (1881 01 14 - 1955 11 14) 1902-1905 m. laikotarpiu studijavo Peterburgo universitete, po to 1905-1907 m. mokslus tęsė Konstantino Ušinskio vardo pedagogikos kursuose Peterburge ir liko juose dirbti. 1912-1913 m. vėl studijavo Peterburgo universitete, 1913-1915 m. - Maskvos žemės ūkio institute. Karo metais dirbo Hidrogeologinėje tarnyboje.

1918 m. atvažiavo į Vilnių, čia rengė būsimų psichologijos studijų Vilniaus universitete projektą. Persikėlęs į Kauną J. Vabalas-Gudaitis 1920 m. buvo vienas Aukštųjų kursų organizatorių, dėstė Humanitariniame skyriuje, 1921–1922 m. buvo Aukštųjų kursų vedėjas. 1922 m. balandžio 4 d. tapo docentu Socialinių mokslų fakulteto Filosofijos katedroje. Fakultetą panaikinus, birželio 3 d. paskirtas dirbti docentu Humanitarinių mokslų fakulteto Pedagogikos katedroje. 1927 m. gruodžio 16 d. tapo ekstraordinariniu profesoriumi ir katedros vedėju. 1940 m. sausio mėn. Humanitarinių mokslų fakultetas buvo perkeltas į Vilniaus universitetą, J. Vabalas-Gudaitis taip pat išsikėlė dirbti į Vilnių, kur 1940-1941 ir 1944–1947 m. buvo Pedagogikos, o 1947-1951 m. Pedagogikos ir psichologijos katedros vedėju.

Aukštųjų kursų poreikiams patenkinti J. Vabalas-Gudaitis išvertė Aleksandro Lazurskio Asmenybės tyrinėjimo programą (1920). Svarbiausi J. Vabalo-Gudaičio veikalai: Patobulintas psichinių reakcijų metodas žmogaus darbingumui tirti (1927), Ein einheitliches stummes Testsystem zur Bewertung von natürlichen Leistungen nach dem chronometrischen Prinzip (1929), Nauji reaktologiniai testai mokinių darbingumui tirti (1931). Studentai parengė hektografuotus jo paskaitų konspektus: Eksperimentinė psichologija (1924), Paidologija (1927, 1931), Pedagogikos istorija (1930), Pedagogika (1932). Kai kurie straipsniai ar jų dalys buvo perspausdinta rinkinyje Psichologijos ir pedagogikos straipsniai (1983).