Jurgis Baltrušaitis

Jurgis Baltrušaitis jaunesnysis (1903 05 07 - 1988 01 25) nuo 1924 m. susiejo savo gyvenimą su Sorbonos universitetu ir menotyra. Daktaro disertaciją apsigynė 1931 m., po tiriamųjų kelionių į Armėniją, Gruziją, Ispaniją, Italiją ir Vokietiją. Ikikarinę jo kūrybą ženklino studijos Études sur l'art médiéval en Géorgie et en Arménie (1929), La Stylistique ornementale dans la sculpture romane (1931), Art sumérien, art roman (1934), Le Problème de l'Ogive et l'Arménie (1936), Cosmographie chrétienne dans l’art du Moyen Âge (1939).

Baltrušaitis 1931-1939 m. dirbo kultūros patarėju Lietuvos ambasadoje Paryžiuje. 1933 m. vasario 1 d. buvo pakviestas į Humanitarinių mokslų fakulteto Lietuvos istorijos katedrą dirbti privatdocentu, o 1938 m. rugsėjo 1 d. tapo docentu. Į Lietuvą iki karo pradžios atvažiuodavo dėstyti, o darbą universitete pagrindė Visuotine meno istorija, t. 1-2 (1934-1939, 1992). J. Baltrušaitis domėjosi lietuvių liaudies menu, 1935 m. kuravo Paryžiaus Trokadero etnografijos muziejuje surengtą Baltijos šalių liaudies meno parodą, parengė katalogą Guide de l'exposition d'art populaire baltique (1935), o pokaryje išleido studiją Lithuanian Folk Art (1948).

Po karo akademinė J. Baltrušaičio kūryba koncentravosi į gilėjančius gotikos bei komparatyvistinius tyrimus. Tai Anamorphoses ou Perspective curieuses (1955), antras leidimas - Anamorphoses ou Magie artificielle des effets merveilleux (1969), vertimas į anglų kalbą - Anamorphic Art (1976), Le Moyen Âge fantastique (1955, 1981), vertimas į lietuvių kalbą - Fantastiškieji viduramžiai (2001), Aberrations (1957), Réveils et prodiges: le gothique fantastique (1960), Jardins en France, 1760-1820 (1977), Le miroir: révélations, science-fiction et fallacies (1978), La Quête d'Isis: essai sur la légende d'un mythe (1985).