Levas Karsavinas

Levas Karsavinas (1882 12 01 - 1952 07 12) 1906 m. baigė Peterburgo universiteto Istorijos-filologijos fakultetą ir pasiliko jame dirbti. 1912 m. tapo docentu, 1916 m. - profesoriumi. Kartu su didele grupe intelektualų L. Karsavinas 1922 m. buvo ištremtas iš Rusijos. Iki 1926 m. gyveno Berlyne, o 1926-1927 m. – Paryžiuje. Sulaukęs kvietimo dėstyti Kaune, L. Karsavinas jį priėmė ir 1928 m. sausio 1 d. tapo Humanitarinių mokslų fakulteto Visuotinės istorijos katedros ordinariniu profesoriumi.

1940 m. sausį fakultetas buvo perkeltas į Vilniaus universitetą, ten jis 1940-1946 m. ėjo Visuotinės istorijos katedros vedėjo pareigas, taip pat buvo Dailės instituto profesoriumi  ir vadovavo Vilniaus dailės muziejui. 1949 m. buvo suimtas ir išvežtas į Abezės lagerį, kur ir mirė.

Levo Karsavino istorinei ir filosofinei-teologinei kūrybai persikėlimas į Lietuvą neženklino ryškesnių teminių lūžių. Universitete jis formaliai įžengė į visuotinės istorijos tyrimų lauką. Jį tam įgalino mokslinės karjeros pradžios veikalai - Очерки религиозной жизни в Италии XII-XIII веков [Religinio Italijos gyvenimo XII-XIII a. apybraižos] (1912) ir Основы средневековой религиозности в XII-XIII вв., преимущественно в Италии [Viduramžių religingumo pamatai XII-XIII a., daugiausia Italijoje] (1915). Dar iki Kauno laikotarpio L. Karsavinas buvo parašęs populiarių viduramžių istorijos sintezių, bet Kaune ėmėsi lietuviškai rašyti plataus mąsto viduramžių istoriją. Šešiatomė Europos kultūros istorija pasirodė 1932-1937 m. Levas Karsavinas taip pat redagavo Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos skyriaus žurnalą Senovė, t. 1-4 (1935-1938).

Tikroji L. Karsavino aistra buvo filosofija ir teologija. Išskirtini Berlyne ir Paryžiuje paskelbti veikalai Философия истории [Istorijos filosofija] (1923), О началах [Apie pradus] (1925), Святые Отцы и учители церкви [Bažnyčios šventieji tėvai ir mokytojai] (1926). Darbo Kaune pradžioje jis paskelbė Περι αρχων: (Ideen zur christlichen Metaphysik) [Apie pradus] (1928), О личности [Apie asmenį] (1929), Istorijos teorija (1929), Поэма о смерти [Poema apie mirtį] (1931), parašė tuomet neskelbtą studiją О времени [Apie laiką]. Levo Karsavino palikimą taip pat sudaro mažesnės apimties įvairiu metu parašyti teologiniai-filosofiniai darbai. Jie Rusijoje buvo išleisti rinkiniuose Сочинения [Kūriniai] (1993) ir Малые сочинения [Mažieji kūriniai] (1994), o į lietuvių kalbą išversti ir paskelbti rinktinėje Toje akimirkoje - amžinybė (2000).