Levas Karsavinas

Levas Karsavinas (1882 12 01 - 1952 07 12) 1906 m. baigė Peterburgo universiteto Istorijos-filologijos fakultetą ir pasiliko jame dirbti. 1912 m. tapo docentu, 1916 m. - profesoriumi. Šį tapsmą ženklino studijos Очерки религиозной жизни в Италии XII-XIII веков (1912) ir Основы средневековой религиозности в XII-XIII вв., преимущественно в Италии (1915).

Kartu su didele grupe intelektualų 1922 m. buvo ištremtas iš Rusijos. Iki 1926 m. gyveno Berlyne, o 1926-1928 m. laikotarpiu – Paryžiuje. Sulaukęs kvietimo dėstyti Kaune, jį priėmė ir 1928 m. sausio 1 d. tapo Humanitarinių mokslų fakulteto Visuotinės istorijos katedros ordinariniu profesoriumi.

1940 m. sausį fakultetas buvo perkeltas į Vilniaus universitetą, ten jis 1940-1946 m. ėjo Visuotinės istorijos katedros vedėjo pareigas, taip pat buvo Dailės instituto profesoriumi  ir vadovavo Vilniaus dailės muziejui. 1949 m. buvo suimtas ir išvežtas į Abezės lagerį, kur ir mirė.

Įsidarbinęs Lietuvos universitete L. Karsavinas skelbė ir lietuviškai adaptavo anksčiau parašytas filosofines ir istorines studijas  - Περι αρχων: (Ideen zur christlichen Metaphysik) (1928), О личности (1929), Istorijos teorija (1929). Parašė monumentalią penkiatomę Europos kultūros istoriją (1932-1937). Redagavo Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos skyriaus žurnalą Senovė, t. 1-4 (1935-1938).