Melchioras Račkauskas
Merkelis Račkauskas (1885 01 18 - 1968 01 07) klasikinės filologijos studijas baigė 1910 m. Odesos universitete ir iki 1920 m. mokytojavo Ukrainoje. Grįžęs į Lietuvą dirbo mokytoju Panevėžyje, 1923-1927 m. vadovavo Mažeikių gimnazijai, o 1927-1940 m. buvo Švietimo ministerijos vidurinių mokyklų inspektorius-vizitatorius. 1924 m. spalio 16 d. M. Račkauskas buvo pakviestas į Teologijos-filosofijos fakultetą Visuotinės literatūros katedrą eiti docento pareigas. 1929 m. sausio 29 d. jam suteiktas ekstraordinarinio profesoriaus titulas.
Universiteto reformos sukeltos pasekmės pasivijo ir M. Račkauską. Jis papildė 1931 m. rugsėjo 1 d. darbo netekusių fakulteto dėstytojų gretas, tačiau spalio 23 d. jie buvo sugrąžinti dirbti kaip privatdocentai be katedrinės afiliacijos. 1932 m. vasario 1 d. M. Račkauskas buvo priskirtas Šv. Rašto Naujojo Įstatymo katedrai kaip privatdocentas ir juo išliko iki fakulteto uždarymo 1940 m. liepą. 1940–1941 m. jis buvo Kauno 3-osios gimnazijos direktorius. M. Račkausko dukros buvo ištekėjusios už Antano Venclovos ir Petro Cvirkos. Šios aplinkybės lėmė jo direktoriaus karjeros pabaigą vokiečių okupacijos pradžioje – M. Račkauskas 1941–1944 m. dirbo Kauno suaugusiųjų gimnazijos mokytoju. Žentams laimingai sugrįžus iš Rusijos, jis 1944–1949 m. jis dirbo profesoriumi Istorijos-filologijos fakultete Kauno universitete, o 1949 m. fakultetą panaikinus perėjo dirbti į Vilniaus universitetą ir ten toliau dirbo profesoriaus pareigose.
M. Račkausko kūrybiniame palikime yra sumišę dalykai skirti mokyklos ir universiteto reikmėms. Jis rengė tekstų rinkinius su komentarais - Sententiarum dictorumque libellus (1928), Titi Livi Ab urbe condita liber XXI: Hannibalo žygiavimas (1928, 1938), C. Iuli Caesaris belli Gallici liber III (1930), Horacijaus Parinkti eilėraščiai (1939), C. Iuli Caesaris belli Gallici libri 7 (1940), kartu su J. Vosyliumi parengė tritomę Anthologia latina (1938-1940). Rašė vadovėlius – Romėnų senybės (1929), Graikų kalbos gramatika, t. 1-2 (1930-1934), vidurinėms mokykloms skirtą Lotynų kalbos vadovėlį (1947, 1948, 1949, 1955, 1967) bei universitetams skirtą Lotynų kalbą (1953). Kūrybinį kelią ženklino ir vertimai – Platono Sokrato apologija ir Kritonas (1927, 1968), Fedonas (1930, 1935, 1968), Puota (1932, 1968), Jono Amoso Komenskio Didžioji didaktika (1927), Erazmo Roterdamiečio Pagiriamasis žodis kvailybei (1947, 1963, 2000), Lukrecijaus Apie daiktų prigimtį (1964, 2020). Neseniai jo anūko iniciatyva buvo paskelbti atsiminimai Užrašai: dvidešimt metų (1885-1905) Žemaitijos užkampy (2008).