Paulius Galaunė

Paulius Galaunė (1890 01 25 - 1988 10 18) į Peterburgą mokytis išvyko būdamas dvylikos, ten baigęs gimnaziją studijavo keliose aukštesniosiose mokyklose. Grįžęs į Lietuvą 1918-1919 m. mokytojavo Vilniuje, 1919–1923 m. dirbo Valstybės muziejuje Kaune, 1923–1924 m. studijavo Paryžiuje, o 1924 m. tapo Čiurlionio galerijos vedėju ir šiai, keičiant pavadinimus, išbuvo juo ketvirtį amžiaus.

1925 m. rugsėjo 1 d. P. Galaunė buvo priimtas dirbti lektoriumi į Humanitarinių mokslų fakultetą, 1926 m. rugsėjo 1 d. paskirtas Meno istorijos ir teorijos katedros docentu, 1930 m. rugsėjo 1 d. - Visuotinės istorijos katedros docentu. Humanitarinių mokslų fakultetui 1940 m. sausį persikėlus į Vilniaus universitetą, ten P. Galaunė 1940-1946 m. buvo Meno istorijos, o 1947-1949 m. – Muzeologijos katedros vedėju.

Svarbiausi P. Galaunės veikalai: Lietuvių kryžiai (1926), Ex-librisas Lietuvoje (1926), Vilniaus meno mokykla (1793–1831): Jos istorija, profesoriai ir mokiniai (1928), Lietuvių liaudies menas: jo meninių formų plėtojimosi pagrindai (1930, 1988). Jis taip pat paruošė katalogus Sodžiaus menas. T. 3: Liaudies meno dirbinių raštai (1931), Litauisk Folkekunst (1931), Litauens konst (1931) ir Ľart Lithuanien (1934), redagavo kolektyvinę studiją M. K. Čiurlionis (1938). Pensijoje P. Galaunė tęsė liaudies kultūros tyrimus ir parengė didelę dalį serijos Lietuvių liaudies menas albumų: Medžio dirbiniai, kn. 1-2 (1956–1958), Keramika (1959), Skulptūra, kn. 1-2 (1963–1965), Grafika, tapyba (1968). Tarpukario periodikoje skelbti straipsniai buvo surinkti knygose Dailės ir kultūros baruose (Vilnius, 1970) ir Lietuvos kultūros turtų likimas (Čikaga, 1982). Išleido atsiminimus Muziejininko novelės (1967), kurių papildytas leidimas pasirodė kaip Likimo duota: muziejininko novelės (1998).