Vincas Krėvė-Mickevičius

Vincas Krėvė-Mickevičius (1882 10 19 - 1954 07 07) 1904–1912 m. studijavo Lvovo, Pragos ir Kijevo universitetuose. Pastarajame apgynė disertaciją Indoeuropiečių protėvynė, kuri atskira kaip knyga lietuvių kalba buvo išleista tik 1927 m. Mokytojavo Kijeve (1908-1909 m.) ir Baku (1909-1920 m.).

1920 m. grįžęs į Lietuvą V. Krėvė tapo Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijos sekretoriumi, redagavo žurnalą Švietimo darbas (1920–1922) ir Skaitymus (1920-1923). Pastarąjame leidinyje jis rašė sklebė literatūrologinius straipsnius. V. Krėvė dėstė Aukštųjų kursų humanitariniame skyriuje, 1921 m. dalyvavo rengiant Lietuvos universiteto projektus, 1922 m. vasario 16 d. nominuotas universiteto branduolio nariu ir Sociologijos fakulteto Slavų filologijos katedros profesoriumi.

Fakultetą panaikinus ir įsteigus Humanitarinių mokslų, V. Krėvė 1922 m. birželio 17 d. buvo paskirtas šio fakulteto Slavų kalbų mokslo ir literatūrų katedros vedėju bei ordinariniu profesoriumi. 1925 m. rugsėjo 1 d. tapo Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu ir jam vadovavo iki iškėlimo į Vilnių 1940 m. sausio mėn. Dėl opozicinių nuostatų valdžios atžvilgiu, 1937 m. jį mėginta pašalinti iš šio posto, tačiau nesėkmingai. Persikėlęs į Vilnių V. Krėvė toliau profesoriavo Humanitarinių mokslų fakultete, 1940 m. spalį – 1941 m. birželį vadovavo Lituanistikos institutui, kuris buvo reformuotas į Mokslų akademiją. 1944 m. vasarą pasitraukė į Austriją, 1947 m. – į JAV, ten dėstė Pensilvanijos universitete.

Universitete V. Krėvė išsiskyrė kaip mokslinių leidinių organizatorius ir redaktorius. Tai Tauta ir žodis (1923-1931), Darbai ir dienos (1930-1940), Mūsų tautosaka (1930-1935). Daugiausia skelbė savo paties ir Tautosakos institute surinktą tautosakos medžiagą - Dainavos krašto liaudies dainos (1924), Sparnuočiai liaudies padavimuose (1933), Aitvaras liaudies padavimuose (1933), Dzūkų poringės (1934), Patarlės ir priežodžiai, d. 1-4 (1934-1938). V. Krėvė redagavo Teodoro Brazio surinktas Tautinių lietuvių dainų melodijas (1927) ir jauno folkloristo Jurgio Dovydaičio surinktas Dainas (1930). 

Šie darbai (kaip ir disertacija) nepateko į tris kartus išleistus Raštų rinkinius, kuriuose talpinti tik grožiniai kūriniai. Reprezentatyviausias leidimas - V. Maciūno redaguotas ir Bostone išleistas Raštų šešiatomis (1956-1961). Regina Mikšytė tęstiniame leidinyje Literatūra ir kalba, t. 17 (1981) paskelbė pluoštą V. Krėvės laiškų, o Albertas Zalatorius parengė archyvinių dokumentų rinkinį. Jis taip pat  vieną vietą surinko ir paskelbė V. Krėvės atsiminimus Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė (1992). 

V. Krėvė studentų poreikiams inicijavo Ignacy Chrzanowskio Senosios lenkų literatūros istorijos (1924) ir Bronislavo Chlebowskio Lenkų literatūra, 1795-1905 (1926) vertimus. Jis taip pat prisidėjo prie Andrejs Dirikio Lietuvių kalbos gramatikos rusų kalba išleidimo (1924).