Lietuvos universiteto kūrėjų palikimo pėdsakais

Vincas Krėvė Mickevičius

Vincas Krėvė-Mickevičius (1882 10 19 - 1954 07 07) 1904–1912 m. studijavo Lvovo, Pragos ir Kijevo universitetuose. Pastarajame apgynė disertaciją Indoeuropiečių protėvynė, kuri atskira kaip knyga lietuvių kalba buvo išleista tik 1927 m. Mokytojavo Kijeve (1908-1909 m.) ir Baku (1909-1920 m.).

1920 m. grįžęs į Lietuvą tapo Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijos sekretoriumi, redagavo žurnalą Švietimo darbas (1920–1922) ir Skaitymus (1920-1923). Dėstė Aukštųjų kursų humanitariniame skyriuje, 1921 m. dalyvavo rengiant Lietuvos universiteto projektus, 1922 m. vasario 16 d. nominuotas universiteto branduolio nariu ir Sociologijos fakulteto Slavų filologijos katedros profesoriumi.

Fakultetą panaikinus ir įsteigus Humanitarinių mokslų, 1922 m. birželio 17 d. paskirtas šio fakulteto Slavų kalbų mokslo ir literatūrų katedros vedėju bei ordinariniu profesoriumi. 1925 m. rugsėjo 1 d. tapo Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu ir jam vadovavo iki iškėlimo į Vilnių 1940 m. sausio mėn. Dėl opozicinių nuostatų valdžios atžvilgiu, 1937 m. jį mėginta pašalinti iš šio posto, tačiau nesėkmingai. Persikėlęs į Vilnių V. Krėvė toliau profesoriavo Humanitarinių mokslų fakultete, 1940 m. spalį – 1941 m. birželį vadovavo Lituanistikos institutui, kuris buvo reformuotas į Mokslų akademiją. 1944 m. vasarą pasitraukė į Austriją, 1947 m. – į JAV, ten dėstė Pensilvanijos universitete.

Universitete V. Krėvė išsiskyrė kaip mokslinių leidinių organizatorius ir redaktorius. Tai Tauta ir žodis (1923-1931), Darbai ir dienos (1930-1940), Mūsų tautosaka (1930-1935). Daugiausia skelbė savo paties ir Tautosakos institute surinktą tautosakos medžiagą - Dainavos krašto liaudies dainos (1924), Sparnuočiai liaudies padavimuose (1933), Aitvaras liaudies padavimuose (1933), Dzūkų poringės (1934), Patarlės ir priežodžiai, d. 1-4 (1934-1938). Šio rinkinio pirmas tomas buvo sukėlęs aštrią polemiką dėl obsceniškumo publikavimo ribų. V. Krėvė studentų poreikiams inicijavo Ignacy Chrzanowskio Senosios lenkų literatūros istorijos (1924) ir Bronislovao Chlebowskio Lenkų literatūra, 1795-1905 (1926) vertimus.