Povilas Brazdžiūnas

Povilas Brazdžiūnas (1897 09 18 - 1986 02 28) prieš įstodamas į Lietuvos universitetą, 1919-1922 m. tarnavo karinėje žvalgyboje. Studijuodamas dirbo Matematikos-gamtos fakultete Fizikos katedroje. 1922 m. spalio 1 d. – 1925 m. rugsėjo 15 d. buvo jaunesniuoju, vėliau, iki 1926 m. vasario 10 d. - vyresniuoju laborantu. Universitetą baigė 1925 m. gruodį.

P. Brazdžiūnas 1926-1928 m. buvo komandiruotas į  Ciuricho universitetą, tačiau tuo pat metu Lietuvos universitete ėjo ir jaunesniojo asistento pareigas. Grįžęs 1928 m. lapkričio 13 d. paskirtas vyresniuoju asistentu, 1933 m. sausį apgynė disertaciją Magnetiniai Baltijos juros Lietuvos pakraščio 1930 metų matavimai ir vasario 1 d. buvo paskirtas privatdocentu. 1934 m. balandžio 24 d. paskirtas docentu. Dirbdamas Fizikos katedroje parengė Klaidų skaičiavimą (1934), Termodinamiką (1936), Fizikos praktikos darbus (1938) ir vadovėlį Naujoji fizika: Spinduliavimas ir materija (1941).

Brazdžiūno profesinė ir karjeros branda sietina su Vilniaus universitetu, kuriame 1945 m. jam suteiktas profesoriaus titulas. Ten jis 1946–1960 m. vadovavo Eksperimentinės fizikos, 1960–1970 m. - Radiofizikos, 1970–1973 m. Elektronikos katedroms.

Savo didelę pedagoginę ir metodinę patirtį P. Brazdžiūnas perteikė keturių tomų Bendrosios fizikos vadovėlyje (1960-1965) ir keturių laidų susilaukusiuose Fizikos praktikos darbuose (1948, 1958, 1968, 1972). Svarus jo įnašas į fizikos terminiją – inicijavo ir redagavo vienkalbį Fizikos terminų žodyną (1958) bei keturkalbį Fizikos terminų žodyną (1979).