Blažiejus Abraitis (1899 08 16 - 1975 06 17) VDU Medicinos fakultetą baigė 1933 m. ir savo profesinę veiklą susiejo su histologija bei embriologija. 1934 m. lapkričio 16 d. jis buvo paskirtas Histologijos ir embriologijos katedros jaunesniuoju asistentu, 1936 m. stažavosi Prahos Karolio universiteto Histologijos ir embriologijos institute, kur rinko medžiagą disertacijai. Grįžęs į Kauną, nuo 1937 m. sausio 1 d. buvo paskirtas vyresniuoju asistentu.
Specialybės paskaitas B. Abraitis skaitydavo gerai pasiruošęs, mėgo improvizuoti, plačiai naudojo vizualizacines priemones. 1938 m. spalio 29 d. jis apgynė disertaciją „Lęšio pasaitai: jų vystymasis, struktūra ir reikšmė“. 1939 m. buvo išrinktas Histologijos ir embriologijos katedros vedėju ir jai vadovavo iki 1971 metų. Institucinės B. Abraičio pozicijos įtvirtintos 1940 m. kovo 1 d. suteikiant jam docento titulą, o 1941 m. rugpjūčio 1 d. - ekstraordinarinio profesoriaus vardą.
Blažiejus Abraitis karo metais tęsė savo tyrimus iš embriologijos srities ir 1942 m. paskelbė studiją „Žmogaus vystymosi svarbesnieji bruožai“. Po karo jis buvo kviečiamas vystyti histologijos ir embriologijos studijas kitose aukštosiose mokyklose: 1945-1947 m. laikotarpiu dirbo Lietuvos veterinarijos akademijos Histologijos ir embriologijos katedros profesoriumi, 1948-1949 m. - Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Histologijos katedros vedėju.
Pokaryje B. Abraitis darė greitą administracinę karjerą, o tai tiesiogiai veikė jo mokslinės veiklos našumą ir kokybę. 1944-1946 m. jis buvo Medicinos fakulteto prodekanas, 1946-1947 m. - dekanas, 1947-1950 m. - Kauno universiteto prorektorius mokslo reikalams, 1950-1952 m. – Kauno Medicinos instituto Gydomojo fakulteto dekanas, 1958-1964 m. - instituto prorektorius mokslo reikalams.