Jonas Šopauskas (1900 06 19 - 1968 11 26) Lietuvos universitetą baigė 1929 m. ir pasirinko dirbti fiziologijos srityje. 1929 m. kovo 1 d. buvo paskirtas Fiziologijos ir fiziologinės katedros vyresniuoju laborantu, 1931 m. vasario 16 d. - jaunesniuoju asistentu, 1932 m. kovo 1 d. tapo vyresniuoju asistentu.
Kartu su katedros vedėju Vladu Lašu 1931 m. parengė „Fiziologijos praktikos darbus“. 1934-1935 m. J. Šopauskas buvo pasiųstas tobulintis į Paryžių ir Stokholmą, 1936 m. apgynė disertaciją "Nervo jaudrumo parametrų kitimai nuo sužalojimo". Aktyviai domėjosi visuomenės sveikatos sritimi, stažavosi įvairiose Europos šalyse ir išsamias komandiruočių ataskaitas skelbė „Medicinoje“. Kartu tyrė Lietuvos gyventojų sveikatingumą - šiuo pagrindu paskelbė darbą „Ligotumas Lietuvoje mirties priežasčių ir apkrečiamų ligų registracijos duomenimis“ (1939).
Mokslinis įdirbis atnešė akademinį pripažinimą – 1938 m. rugsėjo 1 d. Šopauskas pradėjo vadovauti Higienos ir bakteriologijos katedrai ir tapo docentu. Šiai katedrai jis vadovavo iki 1955 m., o po to iki mirties - Higienos katedrai. Jonas Šopauskas 1940 m. spalio 1 d. tapo Medicinos fakulteto dekanu, bet vokiečių okupacijos pradžioje, 1941 m. liepos 11 d. turėjo trauktis iš pareigų. Ekstraordinarinio profesoriaus titulo suteikimas rugpjūčio 1 d. buvo savotiška kompensacija. Po karo visuomenėje buvo žinomas kaip populiarių knygelių sveikatingumo klausimais autorius, o kūrybą vainikavo kolektyvinis „Higienos“ vadovėlis, kuriame jo tekstai sudarė daugumą.