Juozas Blažys (1890 05 02 - 1939 04 05) Sankt-Peterburgo Karo medicinos akademiją baigė 1914 m. ir tuoj pat buvo mobilizuotas. Tris metus tarnavo Rusijos kariuomenėje gydytoju. 1918 m. grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas Tauragės apskrities gydytoju ir Tauragėje veikiančios Valstybinės psichiatrinės ligoninės direktoriumi.
1920-1921 jis inicijavo psichiatrijos studijas Aukštųjų kursų Medicinos skyriuje, bet steigiantis Lietuvos universitetui į Kauną nesikėlė ir minėtai ligoninei vadovavo iki 1924 m. Medicinos fakultete nusprendus steigti Nervų ir psichikos ligų katedrą, J. Blažys buvo pakviestas ją organizuoti, 1924 m. rugsėjo 11 d. jam suteiktas docento laipsnis. Katedros klinika su 40 lovų buvo įsteigta Karo ligoninėje ir Blažys tų metų gruodžio 1 d. paskirtas jos vedėju, kurią puoselėjo iki pat netikėtos savo mirties.
Blažys išsiskyrė erudicija, mokėjo aštuonias kalbas ir nuo 1920 m. plačiai reiškėsi medicininėje spaudoje. Šalia gausių straipsnių 1935 m. parašė vadovėlį „Įvadas į psichiatriją“. Jis specializavosi psichozių priežasčių, alkoholizmo, teismo ir karo medicinos, paveldimumo ir eugenikos srityse. Pastaroji sfera buvo lemtinga jo kūrybinio palikimo atminčiai – dėl angažavimosi psichinių ligonių ir „silpnapročių“ sterilizacijos idėjai sovietmetyje buvo uždraustas. J. Blažys aktyviai įsijungė į ideologinę polemiką su Bažnyčia, jo traktatas „Tolerancija kaip kultūros principas“ yra vienas ryškiausių šios polemikos rezultatų.
Akademinis pripažinimas atėjo negreitai – tik 1935 m. rugsėjo 1 d. jis tapo ekstraordinariniu profesoriumi, o 1936-1938 m. ėjo Universiteto Senato sekretoriaus pareigas, kurios, deja, bet ryškesnės įtakos Universitete nekūrė.