Juozas Kupčinskas

Juozas Kupčinskas (1906 03 25 - 1971 01 26) VDU baigė 1932 m. ir profesinę karjerą susiejo su vidaus ligų gydymu bei tyrimais. 1933 m. vasario 15 d. savo profesinį kelią Vidaus medicinos katedroje ir klinikoje jis pradėjo eidamas felčerio pareigas, o spalio 15 d. buvo paskirtas jaunesniuoju asistentu.

J. Kupčinskas gilinosi į medicinos filosofijos klausimus – 1937 m. išleido knygą „Likimas“. Tais pačiais metais apgynė disertaciją „Ūminio reumato etiologijos ir patogenezės klausimu“, kuri buvo publikuota. Tai atvėrė kelią greitam karjeros šuoliui - 1938 m. liepos 1 d. jis tapo vyresniuoju asistentu, 1939 m. sausio 1 d. privatdocentu, 1940 m. liepos 1 d. docentu, 1941 m. lapkričio 10 d. – profesoriumi. Pareigų kaitos dinamika buvo susijusi su vadovo posto specialybės srityje įtvirtinimu – 1940-1945 m. J. Kupčinskas vadovavo Vidaus medicinos, 1945-1953 m. Vidaus ligų, 1953-1971 m. Fakultetinės terapijos katedroms.

Kupčinskas specializavosi reumato, tuberkuliozės, virškinimo ligų, alergijų diagnostikoje ir gydyme bei kurortologijoje. Parašė populiarų veikalą „Apkrečiamosios ligos“ (1941), kurį vėliau išplėtojo ir išleido kaip „Apkrečiamosios žmonių ligos” (1947). Tuberkuliozei skirta „Plaučių tuberkuliozė” (1948), kurią vėliau bendraautorystėje su Vladu Kuzma išplėtojo į vadovėlį „Tuberkuliozė“ (1964). Išskirtinos studijos „Antibiotikai” (1954), “Širdies ir kraujagyslių ligos” (1960) bei vadovėlio „Vidaus ligos“ (1966) bendraautorytė.

Juozui Kupčinskui buvo lemta vadovauti Universitetui sunkiausiu mokslo „valymo“ ir ideologizavimo laikotarpiu – jis 1947-1950 m. buvo Kauno universiteto, 1951-1953 m. Medicinos instituto rektoriumi.