Jonas Grinius

Jonas Grinius (1902 03 05 - 1980 11 10) 1926 m. baigė Lietuvos universitetą, 1926–1929 m. laikotarpiu studijavo Grenoblio ir Sorbonos universitetuose. 1929 m. apgynė disertaciją apie Oskaro Milašiaus kūrybą. Karjerą Teologijos-filosofijos fakultete pradėjo 1929 m. rugsėjo 1 d., kai buvo paskirtas į Visuotinės literatūros katedros docento pareigas.

Bažnyčios ir valdžios konflikte J. Grinius tapo viena jo aukų – 1931 m. rugsėjo 1 d. buvo atleistas, spalio 23 d. priimtas atgal kaip privatdocentas be katedrinės afiliacijos. į Visuotinės literatūros katedrą J. Grinius buvo grąžintas 1932 m. sausio 1 d., tačiau docento pareigas pradėjo eiti tik 1932 m. gegužės 1 d.

Stabilesnė situacija klostėsi 1933 m.  rudenį. Rugsėjo 1 d. jis tapo Krikščionijos archeologijos ir meno istorijos katedros docentu, kuriuo dirbo iki fakulteto uždarymo 1940 m. liepos 16 d. Jonui Griniui greitai pavyko grįžti į universitetą – 1940 m. spalio 1 d. jis tapo Statybos fakulteto Architektūros ir meno istorijos katedros lektoriumi, lapkričio 10 d. – vyresniuoju dėstytoju, 1941 m. rugpjūčio 1 d. – docentu. 1943 m. nacių buvo įkalintas Kauno kalėjime, 1944 m. vasarą pasitraukė į Vokietiją, kur ir liko gyventi.

Lietuviškoje literatūrologijoje J. Grinius išsiskyrė savo kūriniais  O.V. Milašius poetas (1930), Putino lyrika (1932), Vincas Mykolaitis-Putinas als Dichter (1966), dvitomiu rinkiniu Veidai ir problemos lietuvių literatūroje surinktais straipsniais (1973-1977). Paliko pėdsakus menotyroje: išskirtinos jo studijos Grožis ir menas (1938, 1982, 2002), Vilniaus meno paminklai (1940), Die Herkunft der litauischen Kreuze (1957), Lietuvių kryžiai ir koplytėlės (1970). Jis taip pat buvo vadovėlio Visuotinės literatūros istorija (1931, 1934, 1936, 1942, 1947, 1991) bendraautorius kartu su Juozu Ambrazevičiumi ir Antanu Vaičiulaičiu. Į krikščioniškos kultūros istoriją jis įsirašė kaip esminių pasaulietinių periodinių leidinių – Židinys (1930–1940) ir XX amžius (1936–1940) – redaktorius.