Jonas Totoraitis

Jonas Totoraitis (1872 12 24 - 1941 06 21) 1895 m. baigė Seinų kunigų seminariją, o Fribūro universitetą – 1904 m. Ten apsigynė disertaciją Die Litauer unter dem Könige Mindowe bis zum Jahre 1263 (išleista 1905) ir gavo filosofijos daktaro laipsnį. Grįžęs į Lietuvą apsigyveno Seinuose, kur dirbo „Šaltinio“ redakcijoje, buvo Šunskų vikaru ir dirbo tenykštėje kunigų seminarijoje.

Per karą su seminarija buvo evakuotas į Rusiją. 1918 m. grįžo ir tapo Seinų „Žibučio“ gimnazijos steigėju bei direktoriumi, o 1919 m. persikėlė į Marijampolę ir dirbo mokytoju Rygiškių Jono gimnazijoje. J. Totoraitis dar prieš karą buvo vienas marijonų vienuolijos gaivintojų ir 1922 m. įsteigė jos globojamą progimnaziją Marijampolėje, kuri 1925 m. tapo gimnazija. 1923 m. rugsėjo 1 d. buvo pakviestas į Teologijos-filosofijos fakulteto Bažnyčios istorijos katedrą dirbti jos vedėjumi, jam suteiktas ekstraordinarinio profesoriaus titulas. J. Totoraitis dėstė metus laiko, tada sekė metų pertrauka ir vėl sugrįžimas į universitetą 1925 m. rugsėjo 1 d. Čia jis dirbo iki 1937 m. gruodžio 24 d.

Svarbesnės studijos: Rygiškių Jono gimnazija (1928), Zanavykų istorija (1929), Vytautas katalikas (1930), perdaryta disertacija Mindaugas Lietuvos karalius (1932), Lietuvos Jeruzalė (1937), Žemaičių Kalvarija (1937), Sūduvos Suvalkijos istorija, kurios išspausdintas tik pirmas tomas (1938, 2003). Dėl konflikto su marijonų vadovybe, J. Totoraitis 1938 m. gyveno savotiškoje „tremtyje“ Romoje, čia jis rinko istorinius šaltinius Vatikano archyve. Jie buvo paskelbti straipsnių serijoje 1938-1941 m.