Petras Pranciškus Būčys

Pranciškus Petras Būčys (1872 08 20 - 1951 10 25) baigė Kauno kunigų seminariją 1895 m. ir studijas tęsė Peterburgo dvasinėje akademijoje, kurią baigė 1899 m. Tada pasirinko studijas Friburgo universitete (1899-1901 m.), kur jam buvo suteiktas daktaro laipsnis. 1902-1916 m. dėstė fundamentalinę teologiją Peterburgo dvasinėje akademijoje, o 1912-1915 m. laikotarpiu čia ėjo rektoriaus pareigas.

1916-1921 m. gyveno Čikagoje, o grįžęs į Lietuvą buvo įtrauktas į katalikiško universiteto organizavimą. Kai Bažnyčios vadovybė šio plano atsisakė, P. Būčys buvo įtrauktas į universiteto vadovybės struktūras. 1922 m. vasario 16 d. jis buvo paskirtas branduolio nariu, kovo 13 d. tapo Teologijos-filosofijos fakulteto dekanu vietoj atsistatydinusio Maironio. Iš šių pareigų pasitraukė 1923 m. rugsėjo 1 d. ir tapo prorektoriumi.

1924/25 mokslo metais užėmė rektoriaus postą, o 1925/26 mokslo metais vėl buvo Teologijos-filosofijos fakulteto dekanu. Nuo darbo universitete pradžios iki pasitraukimo 1928 m. rugsėjo 1 d. P. Būčys buvo Fundamentalinės teologijos katedros ordinariniu profesoriumi. Po to savo veiklą ir gyvenimą jis glaudžiau susiejo su marijonų kongregacija – 1927-1933 ir 1939-1951 m. jai vadovavo ir tuo metu didelę dalį laiko gyveno Romoje, kur buvo kongregacijos būstinė.

P. Būčio kūrybos tematika populiarizuoja esmines fundamentalinės teologijos temas. Išskirtina Švenčiausiosios Panelės apsireiškimai Liurde (1909), Tikėjimo dalykais (1913), Katalikų tikyba sulig apaštalų sudėjimo, trys tomai (1921-1932), Trumpa apologetika (1922, 1923), Teologijos enciklopedijos kursas (1925), trys tarpusavyje besiskiriančios Fundamentalės teologijos kurso laidos (1922, 1926, 1928). Prieš mirtį Pranciškus Būčys spėjo Zenonui Ivinskiui papasakoti savo atsiminimus, kurie buvo išleisti 1966 m.