Petras Pranciškus Būčys
Pranciškus Petras Būčys (1872 08 20 - 1951 10 25) baigė Kauno kunigų seminariją 1895 m. ir studijas tęsė Peterburgo dvasinėje akademijoje, kurią baigė 1899 m. Tada pasirinko studijas Friburgo universitete (1899-1901 m.), kur jam už disertaciją Św. Stanisław, Biskup Krakowski (paskelbta 1902) buvo suteiktas daktaro laipsnis. 1902-1916 m. P. Būčys dėstė fundamentalinę teologiją Peterburgo dvasinėje akademijoje, o 1912-1915 m. čia ėjo rektoriaus pareigas.
1916-1921 m. P. Būčys gyveno Čikagoje, buvo dienraščio "Draugas" redaktoriumi. Grįžęs į Lietuvą buvo įtrauktas į katalikiško universiteto organizavimą. Kai Bažnyčios vadovybė šio plano atsisakė, P. Būčys buvo įtrauktas į universiteto vadovybės struktūras. 1922 m. vasario 16 d. jis buvo paskirtas branduolio nariu, kovo 13 d. tapo Teologijos-filosofijos fakulteto dekanu vietoj atsistatydinusio Maironio. Iš šių pareigų pasitraukė 1923 m. rugsėjo 1 d. ir tapo prorektoriumi.
1924/25 mokslo metais užėmė Lietuvos universiteto rektoriaus postą, o 1925/26 mokslo metais vėl buvo Teologijos-filosofijos fakulteto dekanu. Nuo darbo universitete pradžios iki pasitraukimo 1928 m. rugsėjo 1 d. P. Būčys buvo Fundamentalinės teologijos katedros ordinariniu profesoriumi. Po to savo veiklą ir gyvenimą jis glaudžiau susiejo su marijonų kongregacija – 1927-1933 ir 1939-1951 m. jai vadovavo ir tuo metu didelę dalį laiko gyveno Romoje, kur buvo kongregacijos būstinė. Jis buvo vienas iš šios vienuolijos atgaivintojų. Šią veiklą atspindi Laiškų dialogas su Jurgiu Matulaičiu (2016).
Fundamentalinės teologijos specializaciją P. Būčio kūrybos visumoje ženklino rankraštiniai paskaitų konspektai: Theologia fundamentalis (1912), De Romano pontifice (1915), Fundamentalė teologija (1923), Fundamentalės teologijos kursas (1926), Fundamentalinė teologija (1928). Beje, Lietuvos universitete skaitytų paskaitų konspektų trys laidos savo turiniu skiriasi.
Pranciškus Būčys lietuviškame katalikybės populiarizacijos lauke anksti išsiskyrė originaliais teologijos traktatais. Tai trijų leidimų sulaukęs Švenčiausiosios Panelės apsireiškimai Liurde (1909, 1934, 1943), tritomė teologijos sintezė Katalikų tikyba sulig apaštalų sudėjimo (1921-1932), įvadas į teologijos studijas Teologijos enciklopedijos kursas (1925).
Apologetikos ir kitų teologijos aspektų populiarizacija atsispindėjo straipsnių cikle Katalikystė ir tiesa: pokalbiai laiškais su Jonu Kubiliumi (1911-1913; naujai paskelbtas rinktinėje Tikėjimo gynėjas, 2020), trijų leidimų sulaukusioje Trumpoje apologetikoje (1922, 1923, 1926). Gausūs straipsniai katalikiškoje periodikoje kartais būdavo atrenkami ir išleidžiami knygų pavidalu. Išskirtina Tikėjimo dalykai (1913), Apie apšvietą (1918), Žmogus ir gyvuolys (1920), Rekolekcijos kunigams (1925), Pasikalbėjimas apie sielą (1930), Gyvenimo pagrindai: apmąstymai inteligentams (1930), Pamokslai (1936), Straipsniai katalikams pasiskaityti (1936), Kunigai Gintauto ir Putino romanuose (1936).
P. Būčys nuo 1930 m. buvo Lietuvos Rytų apeigų (unitų) vyskupas. Įsitraukimą į Rytų bažnyčių problematiką ženklino studija Rusai stačiatikiai ir sentikiai Lietuvoje (1936).
Pranciškus Būčys sistemingai rašė dienoraštį. Platus jo fragmentas buvo paskelbtas kelionių žanrui priskirtinoje ataskaitoje XXIX tarptautinis eucharistinis kongresas (1929). Prieš mirtį jis spėjo Zenonui Ivinskiui papasakoti savo atsiminimus, kuriuos jis išdėstė remdamasis lotyniškai rašytu dienoraščiu. Jie buvo išleisti Čikagoje 1966 m.
Pastaruoju metu šv. Pijaus X kunigų brolija Lietuvoje aktualizavo jo kūrybą - išleisti jo raštų rinkiniai Tikėjimo gynėjas (2020) ir Trumpa apologetika (2020).