Pranas Kuraitis

Pranas Kuraitis (1883 07 04 - 1964 12 18) Seinų kunigų seminariją baigė 1905 m., po to iki 1909 m. studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje, kur 1907 m. buvo įšventintas kunigu. 1911 m. baigė Leuveno universitetą, kur apgynęs disertaciją Théorie de la connaissance chez Wilhelm Wundt gavo filosofijos daktaro laipsnį. Dar metus laiko skyrės studijoms Münsterio universitete, o grįžęs į Lietuvą redagavo Vadovą bei nuo 1914 m. dėstė Seinų kunigų seminarijoje. Pirmojo pasaulinio karo metus P. Kuraitis praleido Rusijoje, o 1918 m. atnaujino darbą Seinų kunigų seminarijoje.

1922 m. kovo 8 d. jis buvo pakviestas eiti docento pareigas ir vadovauti Teologijos-filosofijos fakulteto Filosofijos katedrai, o birželio 6 d. paskirtas dirbti ekstraordinariniu profesoriumi. 1929 m. rugsėjo 1 d. jis tapo Teologijos-filosofijos fakulteto dekanu ir juo išbuvo iki 1937 m. gruodžio 22 d. Dėl Universiteto reformos, 1931 m. rugsėjo 1 d. Kuraitis pradėjo vadovauti Filosofijos įžangos ir istorijos katedrai, 1935 m. gegužės 18 d. tapo ordinariniu profesoriumi, kuriuo buvo iki fakulteto uždarymo 1940 m. liepą.

Atkuriant Humanitarinio fakulteto įpėdinį – Filosofijos fakultetą – P. Kuraitis 1941 m. rugpjūčio 1 d. buvo nominuotas jo branduolio nariu ir ordinariniu profesoriumi; taip pat pradėjo vadovauti ir Filosofijos sistemos katedrai. 1944 m. rudenį jis pradėjo dėstyti Kauno kunigų seminarijoje. 1953-1955 m. ištiko tremtinio likimas, tačiau pavyko sugrįžti į  Kauną ir toliau čia gyventi. Ganytojiškos veiklos netęsė, pasirinko būti altarista.

Dirbdamas universitete P. Kuraitis sukaupė gausų filosofinių publikacijų masyvą, labiausiai išsikristalizuojantį straipsnių pavidale. Atskiromis knygomis išėjo Pagrindiniai gnoseologijos klausimai (1930) ir Ontologija, t. 1-2 (1931-1933). Daugiausiai  publikavosi mokslo žurnale Logos. Kai kurie straipsniai buvo antrą kartą paskelbti Filosofijos raštų rinktinėje (1990). Į krikščioniškosios kultūros istoriją jis įėjo kaip žurnalo Tiesios kelias redaktorius 1929-1940 m.