Stasys Šalkauskis

Stasys Šalkauskis (1886 05 16 - 1941 12 04) 1911 m. baigė Maskvos universiteto Teisės fakultetą, po to kurį laiką gyveno Samarkande. 1915-1920 m. studijavo Fribūro universitete, kur apgynė disertaciją L'ame du monde dans la philosophie de Vladimir Soloviev (paskelbta 1922). Įsitraukęs į Šveicarijos lietuvių veiklą parašė La Lituanie et la guerre (su Antanu Viskantu, 1917) ir Sur les confins de deux mondes: essai synthétique sur le problème de la civilisation nationale en Lituanie (1919).

1922 m. kovo 18 d. jis pradėjo dirbti Teologijos-filosofijos fakulteto Filosofijos katedroje docento pareigose, birželio 9 d. buvo tituluotas ekstraordinariniu, o 1928 m. gruodžio 1 d. – ordinariniu profesoriumi. 1931 m. rugsėjo 1 d. pasikeitė katedra – S. Šalkauskis pradėjo profesoriauti Pedagogijos ir jos istorijos katedroje. 1939 m. rugsėjo 1 d. jis buvo išrinktas rektoriumi, bet dėl sveikatos problemų universitetui lemtingais mokslo metais iš esmės šių pareigų neatliko. 1940 m. liepos 16 d. jis atsistatydino iš rektoriaus pareigų; tą pačią dieną liko visiškai be darbo, nes buvo likviduotas ir Teologijos-filosofijos fakultetas. Pirmąją sovietinę okupaciją S. Šalkauskis be darbo gyveno Vilniuje, o prasidėjus vokiečių okupacijai išvažiavo į Šiaulius, kur ir mirė.

S. Šalkauskio kūryboje dominuoja nedideli kūriniai, kuriuos jis pats apjungdavo į straipsnių rinkinius. Išskirtina Kultūros filosofijos metmens (1926), Bendrosios mokslinio darbo metodikos pradai (1926, 1933), Visuomeninis auklėjimas (1927), Lietuvių tauta ir jos ugdymas (1933), Ateitininkų ideologija (1933), Įvedamoji pedagogikos dalis (1935), Bendroji filosofijos terminija (1937). S. Šalkauskio Rinktinių raštų dvitomis buvo išleistas Romoje (1986-1991), o visa kūryba, įskaitant ir paskaitų konspektus, išleista devynių tomų Raštuose Lietuvoje (1990-2012).