Stasys Yla

Stasys Yla (1908 01 05 - 1983 03 24) VDU baigė 1932 m., po to mokytojavo ir dirbo katalikiškoje spaudoje. 1935 m. rugsėjo 1 d. tapo vyresniuoju asistentu Teologijos-filosofijos Pastoralinės teologijos katedroje ir juo išbuvo iki fakulteto uždarymo 1940 m. liepos mėn. Šio laikotarpio kūryba buvo glaudžiai susijusi su dėstymu ir įsitraukimu į katalikybės atnaujinimo sąjūdį - Laisvės problema (1938), Siauroji ar pilnutinė katalikybė (1939), Dvasinė kaimo krizė ir kunigas (1940), Nerami dabartis ir ateities perspektyvos (1940).

Po studijos Komunizmas Lietuvoje (1937, 2012) S. Ylai tapo pavojinga likti Lietuvoje ir jis 1940-1941 m. praleido Vokietijoje. Jam į Vokietiją dar kartą teko sugrįžti 1943 m., tik jau kaip Štuthofo lagerio kaliniui ir po to likti ten pabėgėliu. Nuo 1950 m. jis persikėlė gyventi į JAV.

Dar gyvendamas Lietuvoje S. Yla pradėjo reikštis kaip istorikas – parašė knygą Krikščionybės įvedimas Lietuvoje (1938). Išeivijoje jis išplėtojo šį pomėgį ir susiejo jį su biografistika – parašė Šiluva žemaičių istorijoje (pirma dalis paskelbta 1970, abi – tik 2007), Vardai ir veidai mūsų kultūros istorijoje: nuo Mažvydo ligi Skvirecko (1973), Jurgis Matulaitis (1977), Lietuvių šeimos tradicijos = Lithuanian family traditions: šeimos kūrimo vyksmai (1978), M. K. Čiurlionis: kūrėjas ir žmogus (1984). Tarpukaryje pradėti krikščioniškos kultūros problemų svarstymai atsispindėjo veikaluose Laisvės problema (1956) ir Dievas sutemose: religiniai lūžiai lietuvių gyvenime (1964).