Zenonas Ivinskis

Zenonas Ivinskis (1908 05 25 - 1971 12 24) Lietuvos universitetą baigė 1929 m., o 1929–32 studijavo Miuncheno ir Berlyno universitetuose. Ten 1932 m. apgynė disertaciją Geschichte des Bauernstandes in Litauen von den ältesten Zeiten bis zum Anfang des 16. Jahrhunderts (išleista 1933). Po to dar kurį laiką dirbo Berlyno ir Dancingo archyvuose ir paruošė habilitacinį darbą Lietuvių ir prūsų prekybiniai santykiai pirmoje XVI a. pusėje, kurį 1933 m. birželio 12 d. apgynė Kaune (vokiškai paskelbta 1933, lietuviškai - 1934). Tuoj po to, 1933 m. rugsėjo 1 d. įsidarbino Teologijos-filosofijos fakulteto Visuotinės istorijos katedroje privatdocentu, einančiu docento pareigas. 1935 m. rugsėjo 1 d. tapo docentu, o 1940 m. birželio 1 d. – ekstraordinariniu profesoriumi, kuriuo išbuvo tik pusantro mėnesio. Visą tą laiką vadovavo Visuotinės istorijos katedrai. 1941 m. rugpjūčio 1 d. tapo kuriamo Filosofijos fakulteto branduolio nariu ir istorijos katedros vedėju, jam suteiktas ekstraordinarinio profesoriaus vardas. 1941/42 mokslo metais buvo šio fakulteto dekanu. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1949-1963 m. gyveno Romoje, 1963-1971 m. – Bonoje, kur dėstė universitete.  

Mokslines medievistikos studijas pradėjo skelbti studijuodamas Vokietijoje – Vytauto jaunystė ir jo veikimas iki 1392 m. (1930), Vytauto Didžiojo darbai katalikų bažnyčiai Lietuvoje (1930), Vytauto Didžiojo darbų ir jo periodo bibliografija (1931). Kaune pasirodė gausios nedidelės studijos, iš kurių išskirtinos Jogaila: valstybininkas ir žmogus (1935), Jogaila: jo santykiai su Kęstučiu ir Vytautu (1935), Kovos bruožai dėl Žemaičių ir jų sienų (1936), Saulės-Šiaulių kautynės 1236 m. ir jų reikšmė (1936), Durbės kautynės 1260 m. ir jų politinis vaidmuo (1937), Senovės lietuvių religijos bibliografija (1938), Medžių kultas lietuvių religijoje (1938), Krikščionybės kelias Lietuvon (1938), Lietuvos istorija romantizmo metu ir dabar (1939), Trakų salos pilis (1941). Z. Ivinskis pradėjo didelį tyrimą apie senosios Lietuvos šaltinotyrą, bet jo nebaigė – išliko tik dalis, paskelbta pavadinimu Lietuvos istorijos šaltiniai (1995).

Romos ir Vokietijos archyvai Z. Ivinskiui leido tęsti nutrūkusius tyrimus, kurų rezultatai buvo skelbiami vokiškai ir lietuviškai - Die Druckerei der Jesuiten in Vilnius und die ersten litauischen katholischen Bücher (1954), Kirchengesang in Litauen im XVI.-XVII. Jahrhundert (1954), Mindaugas und seine Krone (1954), Šv. Kazimieras, 1458-1484 (1955), Lietuvos ir apaštalų sosto santykiai amžių bėgyje: (iki XVIII amžiaus galo) (1961), Lietuvos istorija naujų šaltinių ir pokarinių tyrinėjimų šviesoje (1964), Pirmasis Lietuvos karalius Mindaugas ir jo palikimas (1965), Die Entwicklung der Reformation in Litauen bis zum Erscheinen der Jesuiten (1569) (1965), Žemaičių (Medininkų) vyskupijos įkūrimas (1417) ir jos reikšmė lietuvių tautai (1417-1967) (1972). Jau po autoriaus mirties buvo paskelbta Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978) bei į tris storus Rinktinių raštų tomus surinkta didžioji dalis lietuvių kalba paskelbtos jo kūrybos (1986, 1987, 1989).